fb
www.contribee.com

žurnalo VALSTYBĖ redakcija

Svarbiausias mūsų redakcijos veiklos tikslas - vienyti Lietuvą pažangai, kuri stiprintų mūsų valstybę, didintų piliečių gerovę ir užtikrintų saugią ateitį mūsų Tėvynei.

31

Contribees

337 €

Per month

120

Collected
5 €
10 €
20 €
Enter amount
Choose amount

About me

Valstybės stiprėjimu ir saugia ateitimi būtina rūpintis tuo metu, kai karo grėsmė yra teorinė, o ne tada, kai karas tampa neišvengiamas.

Gerbiami Lietuvos patriotai, 

neabejojame, kad sutinkate su šia mintimi, todėl kartu su savo bendražygiu Almantu Gliožeriu raginame Jus vienytis ir paremti mūsų misiją neleisti kovai dėl valdžios, godumui ir tuštybei, abejingumui ar net kolaboravimui su Rusija užgožti svarbiausių darbų, kuriuos turėtume atlikti Lietuvoje rūpindamiesi savo žmonių ir savo valstybės saugia ateitimi. 

Privalome tai daryti, nes manome, jog ir Jums akivaizdu, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje mūsų valstybėje nėra ryžtingai kaunamasi su Rusijai naudinga įtaka, nėra priimami būtini sprendimai, stiprinantys gynybą ir užtikrinantys tvarų gynybos finansavimą, nėra rūpinamasi, kaip šiems svarbiausiems darbams, kaip ir ekonominei, technologinei bei socialinei pažangai, suvienyti Lietuvos visuomenę. Taip smarkiai išauga tikimybė, kad nerealizuosime saugiai Lietuvos ateičiai būtinos pažangos ir rizikuosime mūsų valstybės nepriklausomybe. 

Tai labai pavojinga. Būtent todėl ir prašom Jūsų, gerbiami Lietuvos patriotai, nestovėti nuošalyje, vienytis ir paremti mūsų veiklą: 

·     žurnalo „Valstybė“ tiek pažangos, tiek metiniuose numeriuose daugiausia dėmesio koncentruosime į darbus, kuriuos būtina atlikti stiprinant Lietuvos gynybinį potencialą, vystant ekonomiką ir kuriant vieningesnę, pažangesnę ir socialiai teisingesnę valstybę. Taip stengsimės paskatinti rinkimus laimėjusius politikus ne tik valdyti valstybę, bet ir ją puoselėti;

·     „Vilnius GreenTech“ ir „Lietuvos Davoso“ forumuose stengsimės vienyti ne tik politikus, bet ir Lietuvos verslo elitą priimti sprendimus, kurie skatintų tolesnį Lietuvos ekonomikos augimą ir technologinę pažangą, padėtų įveikti Rusijos ir naftos sąjungą, sparčiai didintų technologiškai pažangių verslų potencialą, gerai mokamų darbo vietų skaičių ir visos Lietuvos piliečių gerovę;

·     projektu „Patrioto užrašai“ stengsimės suvienyti pažangius, patriotiškus Lietuvos visuomenės atstovus rūpintis savo šalimi ir jos žmonėmis, remsime pastangas juos informuoti apie tai, kokia ekonomikos, gynybos ar mokesčių politika gali iš tiesų didinti jų gerovę, vienyti visuomenę ir stiprinti mūsų valstybę. Taip skatintume visuomenę orientuotis ne į priešpriešą su demokratinėmis pažangiomis jėgomis, o į pažangą ir Lietuvos demokratijos ir valstybės stiprinimą.

Tikriausiai akivaizdu, kad toks tikslingas veikimas būtinas siekiant teigiamai paveikti Lietuvos informacinę ir vertybinę aplinką, kad ji taptų daug palankesnė destrukcinei įtakai įveikti ir sprendimams, kurie būtini, jei norime išvengti rizikos, kad patriotų aplaidumas šį dešimtmetį išvirs į Lietuvos okupaciją kitą dešimtmetį, priimti. 

Deja, be Jūsų paramos atsilaikyti prieš gana vieningas nomenklatūrinių, oligarchinių ir prokremliškų struktūrų pajėgas, kurios siekia Lietuvą valdyti, ja naudotis, o ne jai tarnauti ir ją puoselėti, mums gali būti labai sunku. Bet blogiausia, kad realizuoti savo misijos šviesti ir vienyti taip galingai, kaip būtina siekiant paskatinti reikalingus pokyčius, bus neįmanoma. Būtent todėl ir kreipiamės į Jus: vykdykime šią misiją kartu. Kaip ir ankstesnėse kovose su koncernais „Gazprom“, „InterRAO“ ir oligarchija, mes rizikuodami viskuo, ką turime, o Jūs – 3, 7, 12, o jei galite, ir daugiau eurų per mėnesį. Patikėkite, artimiausiais metais kiekvienas Jūsų skirtas euras šioje kovoje bus be galo svarbus, nes arba paskatinsime pokyčius, arba iškils grėsmė tapti kitu Rusijos taikiniu. 

Vis dėlto šiandien nėra metas gąsdintis, šiandien metas dirbti, ginti, vienyti – vesti savo Tėvynę į saugią ateitį. 

Ačiū visiems, kurie šio tikslo padeda siekti, dirba Lietuvai ir myli savo Tėvynę. 

 

 Eduardas Eigirdas ir Almantas Gliožeris

 Žurnalo „Valstybė“ įkūrėjai ir leidėjai 

 „Vilnius GreenTech“ ir „Lietuvos Davoso“ forumų organizatoriai 

 Projekto „Patrioto užrašai“ kūrėjai

 

read more

Newest - oldest
www.contribee.com

„PATRIOTO UŽRAŠAI" SU EDUARDU EIGIRDU (2024-12-11)

Sveiku protu suvokti, kaip įmanoma, kad į ministrus būtų siūlomas žmogus, kuris buvo įtariamas sudavęs moteriai, su kuria gyveno, septynis smūgius į galvą bei dar devynis į kitas kūno vietas, išmušęs dantis ir net ją nušovęs, manau, yra neįmanoma.

Net ir po „raminančių“ žiniasklaidos pranešimų, kad tyrimą atlikusi teisėtvarka nustatė, jog moteris pati nusišovė su mažojo kalibro graižtviniu šautuvu. Tai ir šiandien bent jau man sunku įsivaizduoti nutikus realybėje, nors, žinoma, lengviau nei įsivaizduoti, kad Lietuvos teisėtvarka būtų nustačiusi, jog moteris galėjo nusišauti su patranka.

Vis dėlto sunkiausia įsivaizduoti, kaip buvo galima į ministrus siūlyti Tomą Kovėrą, kuriam atsakomybės už smurtą prieš moterį, kuri, kaip teigiama, vėliau nusišovė, pavyko išvengti dėl senaties. Tai turi pagrindo šokiruoti ir paraginti kolegas Lietuvos žiniasklaidoje nebijoti paskelbti, kokia teisėtvarka ir kokie teisėjai padovanojo Lietuvai šį teisingumo ar greičiau jo neįgalumo pavyzdį?

Kaip tai įmanoma? Kodėl siūlomi tokie kandidatai į ministrus? Vis dėlto dar svarbiau, kodėl atsakymas į šiuos klausimus gali būti akivaizdus, tačiau yra nutylimas. Neteigsiu, kad tikrai žinau tikslų atsakymą, tačiau neabejoju, kad toks veikimas gali būti naudingas toms jėgoms, kurios suinteresuotos sąmoningai kelti įtampą visuomenėje, skatinti pyktį ir susipriešinimą tiek tarp visuomenės narių, tiek tarp visuomenės ir valstybės.

Taip ne tik nukreipiamas dėmesys nuo svarbiausių darbų, kuriuos turime padaryti, bet ir formuojama aplinka, kurioje bent kiek rimtesnių sprendimų realizavimas valstybėje tampa itin komplikuotas. Taigi, sąmoningai konstruojamose įtampose paskandinami tie tikslai, kurių siekis leistų stiprinti valstybę ir apginti ją nuo ekonominių bei socialinių smūgių. Antraip mūsų valstybė tuos smūgius rizikuotų patirti kaip tos moterys, kurios Lietuvoje nėra įtakingos, turtingos ir galingos, todėl gali būti niekinamos, mušamos, gali tapti jomis pasinaudoti norinčių smurtautojų bei tuos smurtautojus ginančios aplinkos aukomis, nes jų patiriami smūgiai ir net gyvybė nelabai kam rūpi.

Kaip, deja, dažnu atveju nerūpi ir valstybė, kurioje visi patogiai skęsta dirbtinai keliamose įtampose, o valstybė gauna smūgi po smūgio. Tai akivaizdu, jei sugebi bent trumpam pakilti virš informacinio triukšmo ir savo asmeninių interesų ar tuštybės ir pamatyti, kad bent kiek aiškesnės ekonominės vizijos, dėl kurios būtume sutarę ir kuri leistų tikėtis spartesnio ekonomikos ir žmonių gerovės augimo bei tvaraus ir augančio gynybos finansavimo, mes neturime.

Nepaisant Rusijos karo Ukrainoje, bent kiek rimtesnio visuotinės gynybos modelio nerealizavome ir bent kiek aiškesnės vizijos, kaip ketiname tai daryti, nėra. Mokesčių reforma, kuri leistų priartinti Lietuvą prie Skandinavijos valstybių gerovės modelio ir padėtų užtikrinti tvarų gynybos finansavimą bei vienytų visuomenę, yra numarinta. Didmiesčių ekonominės plėtros vizija, nors didmiesčių ir ypač sostinės potencialas stiprinti valstybės ekonomiką ir didinti žmonių gerovę yra milžiniškas, skęsta migloje panašiai kaip Lietuvos sostinė Vilnius – spūstyse. Net energetikoje, kurią vertiname kaip išgyvenančią spartų proveržį, akivaizdžiai matyti pastangos sabotuoti pažangą, kuri ir taip nėra pati didžiausia, tiksliau – yra nepakankama.

Gerbiamieji, juk visa tai ir yra tie smūgiai mūsų valstybei, kurie ją silpnina ir informaciniame triukšme paskandinus aiškias vizijas leidžia laimėti tiems, kurie nori valstybe pasinaudoti.

Puikiausiai suprantu, kad turėčiau detalizuoti savo teiginius, bet tuo pat metu neabejoju, kad ir Jūs sutiksite, jog kuo geriau juos detalizuosiu ir pagrįsiu, tuo mažiau Lietuvos žmonių perskaitys šį tekstą iki galo, nes visi pripratę skaityti tik trumpus tekstus, dirginančius jų emocijas, leidžiančius piktintis arba pasijuokti, bet ne tekstus, skatinančius mąstyti ir tuo labiau skirti jėgų vienytis. Tad pateiksiu vieną pavyzdį, kuris, manau, demonstruoja, kaip mes leidžiame smūgiuoti savo valstybei. Kalbu apie tai, kad lapkričio 20 d. mūsų organizuotame Vilnius GreenTech Forum gal penkiose sesijose sąmoningai skatinome diskutuoti apie energetikos plėtros potencialą ir naudą mūsų valstybei bei žmonių gerovei. Forume nuolat skambėjo įžvalgos apie tai, kad jei mums pavyks sukurti energetikos ekosistemą, kurioje bus generuojamas elektros energijos perteklius, o rinkoje formuosis mažesnės kainos nei šalyse kaimynėse, tai sudarys sąlygas Lietuvoje kurtis energijai imliems verslams, duomenų centrams ir pramonei.

Taigi bus sukurta dešimtys tūkstančių gerai mokamų darbo vietų ne tik energetikoje, bet ir nuo jos funkcionavimo kokybės priklausančiuose verslo bei pramonės sektoriuose. Nors apie tai buvo kalbama itin aiškiai, be to, ir nemokamai transliuojamose sesijose (tuo galite įsitikinti peržvelgę vieną iš jų, kurioje dalyvavo žinomiausi Lietuvos ekonomistai bei ekspertai ir kurią aš asmeniškai moderavau https://youtu.be/BCxJ1qgd6f4), Lietuvos žiniasklaida ir socialiniai tinklai, mus supantis informacinis laukas šioms mus vienyti turinčioms įžvalgoms iš esmės liko kurčias.

Kodėl?

Tikriausiai todėl, kad šviesti ir vienyti yra daug sunkiau nei skelbti tai, kas generuoja didesnį skaitomumą, net jei tai ir trolių brudas ar straipsniai apie tikrą arba žiniasklaidos dirbtinai iškeliamą elitą. Tad tos jėgos, kurios nori užtrolinti pažangą ir neleisti mums susitarti dėl sprendimų, būtinų stipriai valstybei, dirba nuolat, o kovojančiųjų su jomis ir bandančiųjų jas įveikti yra žymiai mažiau nei tų, kurie trolinimą išnaudoja kaip reitingus didinančią priemonę

Kokį smūgį leidžiame suduoti mūsų valstybei, nes nerealizavome aiškių vizijų, atsakyti labai sunku, tačiau neabejoju, kad kalbame apie milijardus. Negana to, kai neseniai nuskambėjo skandalas dėl biurokratijos, su kuria susidūrė viena pažangiausių Lietuvoje bendrovių „Teltonika“, ar tai turėjo mus nustebinti? Juk jei nėra aiškių ekonominių nacionalinius Lietuvos interesus reprezentuojančių vizijų, jei jos skandinamos informaciniame triukšme ir niekas jų negina, tada visai logiška, kad įtaką perima tie politikai ir tie biurokratai, kuriems tokių vizijų ir nereikia, nes jie turi savo vizijas, tik šios dažnai labai skiriasi, nes yra gerokai artimesnės kapitalui, o ne valstybei.

Tad svarbiausias klausimas pasitinkant 2025-uosius, kai turėtume daryti viską, kad stiprėtų mūsų valstybė, augtų ekonomikos potencialas, piliečių gerovė ir gynybos finansavimas, yra šis: ar mes tarsimės dėl vizijų? Ar mums tai rūpės? Ar rasime jėgų pakilti virš asmeninių interesų ir pasirūpinti bendrais, susijusiais tiek su valstybės, tiek su moterų gynyba nuo tų, kurie prieš jas smurtauja, jomis naudojasi ir jas žudo?

Manau, kad turime, tiksliau – privalome, todėl metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje pasistengsiu, kiek turėsiu jėgų, kuo tiksliau identifikuoti tas Lietuvos ekonomikos ir valstybės stiprinimo kryptis bei principus, kuriuos privalome puoselėti ir ginti. Atiduosime visas likusias jėgas, kad suvienytume bent kiek patriotiškesnį Lietuvos politikos, verslo ir visuomenės elitą 𝟐𝟎𝟐𝟓 𝐦. 𝐤𝐨𝐯𝐨 𝟏𝟗 𝐝. 𝐯𝐲𝐤𝐬𝐢𝐚𝐧𝐜̌𝐢𝐚𝐦𝐞 „𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐬 𝐃𝐚𝐯𝐨𝐬𝐨“ 𝐟𝐨𝐫𝐮𝐦𝐞, kuriame stengsimės, kad svarbiausių tikslų viešinimas ir telkimas jų siekti virstų tokia galia, kurios negalėtų užgožti sąmoningai sėjantieji pyktį, priešpriešą ir pučiantieji informacinę miglą.

Šių tikslų siekdami atiduosime paskutines jėgas, net ir matydami, kaip sunku priešintis destrukcinėms jėgoms ar įkvėpti politikos bei verslo elitą ne veikti patogiai ir savo naudai, o siekti didžiausios naudos valstybei.

Kodėl? Nes dabartinis Rusijos karas Ukrainoje, nors, tikėtina, rims, jau prasideda pasiruošimas naujam. Kuo daugiau smūgių leisime suduoti mūsų valstybės ekonomikai, kuo daugiau valstybei naudingų vizijų leisime pakeisti privačiomis, tuo didesnė bus tikimybė, kad mūsų valstybės lauks mirtis. O tada istorikai, kaip kandidato į ministrus atveju – teisėtvarkos pareigūnai, galės labai ilgai aiškintis, ar valstybė pati nusišovė, nes buvo per silpna, ar ją nušovė, nes niekas jos negynė.

Noriu tikėtis, kad 2025-ieji taps vienijimosi metais, kad sutarsime ir įgyvendinsime vizijas, kurios padės stiprinti Lietuvos ekonomiką, skatinti technologinę pažangą, didinti socialinį teisingumą ir vienybę bei stiprinti gynybą. Ar šio tikslo pasieksime, priklausys nuo kiekvieno iš mūsų: ar tenkinsimės skęsdami informaciniame triukšme ir rūpinsimės sau naudingomis ir patogiomis vizijomis, ar vis dėlto rasime jėgų ginti tas, kurios naudingiausios mūsų valstybei?

To visiems ir linkiu artėjančiais 2025 metais!

Eduardas Eigirdas

Žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

„Lietuvos Davoso“ forumo iniciatorius

Want to see comments? Login to platform.
www.contribee.com

Metinis VALSTYBĖS numeris jau 2025 m. sausio viduryje.

Akivaizdu, kad Donaldo Trumpo pasaulis bus kitoks. Jis pakeis ne tik JAV, bet ir daugelio valstybių, per kurias nusiris JAV pokyčių banga, politiką. Taip pat ir Lietuvos, šiuo metu išgyvenančios vieną svarbiausių laikotarpių nepriklausomybės istorijoje, kai nepaisant tvyrančios priešpriešos reikia rasti jėgų vienytis ir priimti sprendimus, stiprinsiančius mūsų ekonomiką, didinsiančius Lietuvos verslo ir gynybinį potencialą, vienysiančius visuomenę siekti pažangos, kuri kartais nėra itin lengva, bet vienintelė gali užtikrinti ilgalaikę gerovę ir saugią ateitį.
 

Bet ar mes sieksime šio tikslo? Ar tai įmanoma, matant, kad rinkimai baigėsi, o priešprieša, kurioje skęsta nacionaliniai interesai, išlieka? Štai žiniasklaida Rusijai naudingas įtaigas skleidusį dizainerį šlovina šimtą kartų dažniau, nei rūpinasi visuomenę šviesti ir vienyti pažangai. Socialiniai tinklai skęsta saviraiškoje, kurios prigimtis – pataikauti savo burbului, generuoti patiktukus ir būti reikšmingiems, bet ne vienyti, šviesti, ginti Lietuvą nuo vertybinio ir informacinio užsitrolinimo. Nematyti nė mažiausių pastangų siekti, kad dabartinis laikotarpis į Lietuvos istoriją įeitų kaip kūrybos, pažangos, valstybės stiprinimo, o ne būtų vadinamas prarastu, paskendusiu intrigose, tuštybėje, vertybinėje asmeninių interesų ir asmeninės gerovės pelkėje.

Negalime leisti, kad taip atsitiktų, nes, kad ir kaip kritiškai vertintume ilgalaikę D. Trumpo politikos įtaką (apie tai išsamiai rašysime naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje), privalome matyti ir teigiamą, nors ir paremtą cinizmu, tačiau galinčią padėti bent laikinai sustabdyti kol kas patinėje situacijoje dėl Vakarų ir demokratinių jėgų bailumo atsidūrusį karą Ukrainoje. Jo, kaip ir Lietuvos saugumo, ateitis daugiausia priklausys ne tik nuo to, kokia bus D. Trumpo politika, nes ji yra gana aiški, bet ir nuo to, kokia bus ir kitų demokratijų, tarp jų – ir Lietuvos, politika. Kokią lyderystę demonstruos prezidentas Gitanas Nausėda ir naujasis ministras pirmininkas Gintaras Paluckas bei jo vadovaujama Vyriausybė? Ar toliau bus riedama ant buvusiųjų valdžioje kaltinimų bėgių, ar vis dėlto bus ryžtasi pasirinkti lyderystės siekiant pažangos kelią, kuriuo žengdamas G. Paluckas galėtų bandyti ne tik suvaldyti daliai visuomenės rimtų vertybinių klausimų keliančią daugumą, bet ir siekti sustiprinti valstybę?
 

Sakote, kad su tokia dauguma tai neįmanoma? Gali būti, tačiau ar mes – tie, kurie save laikome patriotais, neturėtume jausti bent kažkiek atsakomybės už tai, kad informacinė ir vertybinė aplinka būtų bent kiek palankesnė ne naujų bebrų, o naujų valstybę stiprinančių lyderių iškilimui? 

Į šį klausimą galime atsakyti tik visi kartu. Naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje stengsimės įvardyti svarbiausius globalius pokyčius, veiksiančius mūsų valstybę. Taip pat sieksime identifikuoti tai, kokia politika, kuriose srityse realizuojamas proveržis gali turėti didžiausią teigiamą įtaką mūsų šaliai, kaip ir tai, kokios lyderystės šiandien turėtume tikėtis iš žmonių, vadovaujančių mūsų valstybei. Stengsimės paskatinti tokios lyderystės iškilimą. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei bent kiek didesnei daliai Lietuvos verslo ir žiniasklaidos lyderių, profesionalų ir socialinių tinklų kūrėjų tai rūpės. Jei bent kiek didesnė dalis jų suvoks, kad priešprieša demokratijoje yra neišvengiama, tačiau net ir tamsiausioje priešpriešoje visada būtina ieškoti jėgų identifikuoti tuos sprendimus, be kurių mūsų valstybės ateitis gali būti laikina, ir stengtis susivienyti, kad tie sprendimai būtų priimti.

Gerbiamieji, raginu apie tai labai rimtai susimąstyti artėjant 2025-iesiems: apsispręsti kas esame – tik priešpriešos ar ir vienijimo pažangai lyderiai, kurių Lietuvai artimiausiais metais, norint kurti saugią ateitį, gyvybiškai reikės. Apie tai išsamiai rašysiu metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje.
 

Tikiu, kad jei rasime jėgų identifikuoti svarbiausius sprendimus, kurie ilgainiui stiprins mūsų valstybę, didins Lietuvos verslo ir gynybinį potencialą, vienys mūsų šalies žmones ir didins jų gerovę ir saugumą, ir iš visų jėgų šių tikslų sieksime, jų realizavo galimybė smarkiai išaugs. Ir ką gali žinoti, gal po ketverių metų galėsime ne tik keikti valdžią, bet ir jos kadencijos pabaigoje įvertinti tą pažangą, prie kurios būsime prisidėję?

Dėkoju visiems, kurie padės vykdyti mūsų misiją vienyti pažangai, taip pat visiems autoriams, kurių įnašas padės siekti, kad metinis žurnalo „Valstybė“ numeris taptų ne šiaip svarbiausiu informaciniu įvykiu metų sandūroje, bet parama mūsų valstybės kelyje į saugią ateitį, kad tuo metu, kai į valdžią grįžta D. Trumpas ir kai keičiasi pasaulis, mes padarytume viską, kad keistųsi ir Lietuva – taptų dar stipresnė, pažangesnė, padoresnė ir šviesesnė.

 

Pagarbiai –
 

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ vyr. redaktorius

 

P.S. prekyboje žurnalas pasirodys 2025 m. sausio viduryje.

Want to see comments? Login to platform.
www.contribee.com

Patrioto užrašai 2024-08-19

Visi žino, kad Lietuva jau du kartus buvo okupuota, tačiau kai kalbame apie mūsų kasdienybę ar globalius procesus, būtinų sprendimų visuma, kurią privalome aiškiai matyti, kad nebūtų ir trečios okupacijos, lieka už mūsų informacinio lauko ribų. Būtent todėl naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje stengiamės eliminuoti šią labai rimtą problemą ir atkreipiame dėmesį į politiką bei konkrečius sprendimus, kurie leistų iki minimumo sumažinti pavojų, kad kitas karas vyktų ir Lietuvoje. Taip pat įspėjame šviesuomenę, patriotus, katalikus, pažangius verslo ir visuomenės lyderius, kad jų pasirinkimas – siekti pažangos ar susitaikyti su dominuojančiomis jėgomis, prisitaikyti ir tyliai kolaboruoti su oligarchijos, o dažnu atveju ir su Rusijos naudai veikiančiomis jėgomis – nulems Lietuvos likimą.

Kad besiformuojančios grėsmės būtų kuo aiškesnės, naujajame numeryje pagrindžiame, kodėl Donaldo Trumpo meilė naftai, o ne demokratijai, kaip ir noras spręsti problemas ne stiprinant demokratiją, o tariantis su autokratais, formuos palankias sąlygas naujam karui. Tuo pat metu akcentuojame ir tai, kad Kamalos Harris pergalė naujo karo grėsmės neeliminuos, tik ją sumažins. Todėl svarbiausias tikslas, kurio turėtume siekti Lietuvoje, – identifikuoti būtinus sprendimus, vienytis juos įgyvendinant ir priešintis Rusijai bei oligarchijai naudingoms įtaigoms, trukdančioms tų tikslų siekti.

Deja, tai, ką matome šiandien Lietuvoje ir apie ką bandome įspėti žurnale, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, kai ukrainiečiai žūsta stabdydami Rusijos imperiją, o Lietuvos elitas masiškai deklaruoja savo patriotizmą ir paramą Ukrainai, tiesiog sukrečia. Didžioji dalis Lietuvos informacinio lauko yra nukreipta ne prieš tuos, kurie kolaboravo ar tebekolaboruoja su Rusija ar oligarchija, o prieš demokratines jėgas. Vykstant karui Ukrainoje prokremliškos jėgos, Rusijai ir Kinijai naudingas įtaigas simbolizuojantys ir skleidžiantys veikėjai, iš esmės nesulaukdami jokio pasipriešinimo, siekia pergalės artėjančiuose rinkimuose. Net tie veikėjai, kurie itin aktyviai dalyvavo sabotuojant Lietuvos išsivadavimą iš Rusijos energetinės įtakos, padėjo koncernui „Gazprom“ apiplėšti Lietuvos žmones, dėl ko mūsų žmonės ir valstybė neteko milijardų, kurie padėjo Vladimirui Putinui pastatyti branduolinį Astravo monstrą Lietuvos pašonėje, galintį sunaikinti mūsų valstybę, visi jie sėkmingai žengia į rinkimus. Žinoma, tradiciškai lydimi populizmo, koncertų ir pinigų gausos. Privalome tai ryškiomis raidėmis įrašyti į savo valstybės istoriją, kad ateities kartos žinotų, kaip vykstant Rusijos karui su Ukraina Lietuvoje buvo tiesiami keliai prokremliškoms jėgoms ir iš atminties ištrinama jų padaryta žala Lietuvos žmonėms ir valstybei.

Iš tiesų, labai liūdna matyti, kai daugybė patriotų yra įgalūs tik išsakyti savo poziciją, kad jie yra prieš kremlinius ir už provakarietiškus politikus, tačiau taip ir neranda jėgų priminti ar bent jau padėti mums priminti, kokią milijardinę žalą Lietuvos žmonėms ir jų saugumui padarė prokremliškų veikėjų ir jų sąjungininkų veikla. Tai labai blogai. Komercinės žiniasklaidos tylą dar galima bandyti aiškinti didžiule priklausomybe nuo finansinę gerovę užtikrinančių kapitalo grupių ir jų interesų, tačiau kodėl tyli LRT, kodėl tyli nuomonės formuotojai ir patriotais save vadinantys piliečiai bei katalikai, atsakyti daug sunkiau ir tai kelia depresiją. Juk tikriausiai bet kuriam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad jei Lietuvos žmonėms nebus primenama, kaip jie kremlinių buvo apvogti, tie patys, kurie padėjo Rusijai apvogti Lietuvos žmones, ar jų sąjungininkai vėl galės laimėti rinkimus. Gerbiamieji, ar suprantate, kad leisti, jog toks procesas vyktų Rusijos karo Ukrainoje metu, mano tvirtu įsitikinimu, yra daugiau nei žema, tai – dugnas?

Kodėl taip yra ir kaip tai įmanoma? Detaliai atsakyti į visus klausimus viename komentare nėra lengva, tad paminėsiu tik svarbiausius veiksnius. Kaip taip įmanoma, kad prokremliškų veikėjų žengimą į Seimą lydi kapų tyla apie jų padarytą milijardinę žalą? Kam ši tyla naudinga? Atsakymas elementarus: kai iš informacinės erdvės ištrinama prokremliškų jėgų veiklos žala, tai padeda tiek šioms, tiek ir populistinėms jėgoms laimėti rinkimus, o tai naudinga ne tik Maskvai, bet ir oligarchijai, mat su šia banga ji gali nušluoti ar susilpninti tas partijas, kurios dar turi kažką panašaus į demokratinį stuburą, ir vietoj jų pastatyti tas partijas ar tuos rinkimų projektus, kurie gali būti lengviau veikiami oligarchų, o kartais net tiesiogiai priklausomi nuo vieno ar kelių oligarchų. Būtent tai paaiškina, kodėl suinteresuotumas iš rinkėjų atminties ištrinti prokremliškų jėgų padarytą žalą žmonėms ir valstybei yra toks didelis. Jis vienija ir Rusiją, ir oligarchus, ir visus tuos, kurie nori šia banga pasinaudoti bei iškelti sau naudingesnes jėgas arba iškilti su jomis kartu. Tad jei patriotai, katalikai ir pažangūs verslo bei visuomenės lyderiai bailiai tyli, šios kremlinės bangos stabdyti nėra kam.

Taigi, į Seimo rinkimus net vykstant Rusijos karui Ukrainoje Lietuvos žmonės žengia veikiami totaliai iškreiptos informacinės erdvės. Pavyzdžiui, juk tikrai nėra blogai, kai Generalinė prokuratūra kelia bylas politikams už tai, kad vadinamajame čekiukų skandale vienas ar kita politikas nesugebėjo skaidriai panaudoti 1,5 ar 2 tūkst. eurų jam skirtų lėšų. Tačiau kai šia situacija ne tik džiaugiasi, bet ir ja naudojasi ir dėl jos Seimo rinkimus ruošiasi laimėti prokremliški veikėjai, tarp jų – ir tie, kurie padėjo Rusijai iš Lietuvos žmonių ir valstybės pavogti milijardus bei pastatyti branduolinį Astravo monstrą, o tai yra milijonus kartų didesni nusikaltimai, kaip vertinti šią situaciją? Juk taip Lietuvos informacinė erdvė ir teisingumo sistema virsta raudonu kilimu V. Putino ordos ir oligarchijos draugų įsitvirtinimui valdžioje. Suprantu, kad gal teisinė sistema neturi pajėgumų, galimybių, o gal ir drąsos aiškintis, kurie veikėjai padėjo Rusijai už pinigus ar todėl, kad buvo užverbuoti, o kurie – nes geidė valdžios ar iš kvailumo, tačiau tai nereiškia, kad jų pagalba Maskvai gali būti užmiršta, tuo labiau artėjant Seimo rinkimams ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje.

Žiauru matyti, kaip šiandien mes Lietuvoje pasiduodame informacinei aplinkai, skatinančiai visus, pradedant nuo patriotų ir baigiant katalikais, rinktis sau patogią veikimo formą, kurią dažnai modeliuoja Maskva ir jos sąjungininkai, taip užsitikrindami, kad šviesiausi Lietuvos žmonės, užuot priešinęsi, veiktų jų naudai. Galop nebelieka nei tų, kurie primintų praeitį ir milijardinę kremlinių veiklos žalą, nei tų, kurie priešintųsi šiandieniam realybės iškraipymui, pavyzdžiui, kai kalbama apie Europos komisaro skyrimą ar „Contribee“ skandalą.

Pavydžiui, kai kalbama apie Gabrielių Landsbergį ir jo galimybes kandidatuoti į Europos komisarus, kaip ir apie jo šeimos vilą Graikijoje, būtina pastebėti, kad visą diskusiją stengiamasi nukreipti į jo asmenį. Tuo ir vėl rūpinasi informacinis laukas. Nors daug svarbiau atsakyti į klausimą, kaip jo paskyrimas ar nepaskyrimas į Europos komisaro postą paveiktų Lietuvos demokratiją ir valstybę. Jei kažkam įdomi mano nuomonė, pasakysiu, jog esu tvirtai įsitikinęs, kad kas jau kas, o provakarietiškos, patriotiškos partijos lyderis tikrai turėjo būti paskutinis, kurio šeima įsigis NT bazę Vakaruose.

Tačiau nors man asmeniškai nepatinka ne tik tai, bet ir daugiau dalykų, susijusių tiek su pačiu G. Landsbergiu, tiek ir su jo sutuoktinės veikla (apie tai esu rašęs žurnale ir rašyčiau ir šiame komentare, jei tik šiuo atveju tai būtų itin svarbu, bet nėra), šiuo atveju daug svarbiau, kaip G. Landsbergio paskyrimas ar nepaskyrimas Europos komisaru būtų paveikęs demokratinę Lietuvos sistemą – ar ją sustiprintų, ar susilpnintų. Pavyzdžiui, ar Ingridai Šimonytei po artėjančių Seimo rinkimų būtų lengviau išsaugoti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pozicijas ir sustiprinti savo lyderystę, jei G. Landsbergis nesimakaluotų Lietuvoje? Žinoma, kad taip, todėl jei tiesa tai, kad Gitanas Nausėda sąmoningai trukdė G. Landsbergio paskyrimui, būtina suvokti, kad taip jis kenkė ne tiek G. Landsbergiui, kaip bando įteigti Lietuvos informacinė erdvė, bet visų pirma I. Šimonytės politinės lyderystės potencialui ir jos galimybėms sustiprinti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir paruošti šią partiją sugrįžti į valdžią. Tai suvokiant visai kitoje šviesoje galima vertinti ir Laisvės partijos siūlymą, kad Europos komisarą reikėtų rinkti iš 10 Lietuvos moterų, taip stiprinant moterų lyderystę. Juk akivaizdu, kad taip veikiant būtų kenkiama ryškiausią, beje, demokratinę, moterų lyderystę politikoje demonstruojančiai I. Šimonytei. Kurios demokratinę lyderystę manau, kad reikėtų puoselėti, o ne žiniasklaidai iškraipant informacinį lauką modeliuoti, kaip ją užtrolinti.

Toliau vardijant pavyzdžius, kaip bailus konformizmas ir prisitaikymas prie dominuojančių informacinių įtaigų, nerandant jėgų ar nedrįstant joms priešintis, gali destruktyviai veikti mūsų demokratiją, norėčiau paminėti ir sutelktinio finansavimo platformos „Contribee“ istoriją. Tikriausiai ne man vienam galėjo susidaryti įspūdis, kad dalis veikėjų „Contribee“ problemas tikslingai stengiasi užkrauti ant Andriaus Tapimo ir „Laisvės TV“ pečių. Vis dėlto stebina tai, kad nors diskusijų apie šią situaciją buvo labai daug, neatsirado nė vieno jų dalyvio, kuris atkreiptų dėmesį į tai, kas šioje situacijoje gali būti, o gal ir yra svarbiausia. Juk ir vėl tikriausiai visiems akivaizdu, kad Rusija, oligarchija, net mafija yra suinteresuota silpninti Lietuvos demokratiją, taigi, ir demokratines jėgas informacinėje erdvėje. Tad, manau, tiems veikėjams ar toms struktūroms, kurios padėtų sukompromituoti, prismaugti ar tuo labiau nutildyti „Laisvės TV“, galėtų būti labai dosniai atsilyginta, galima sakyti, juos ištiktų aukso lietus. Kai tai supranti, vėl tenka klausti, kaip taip įmanoma, kad „Contribee“ problemų kontekste, kai visi matė pastangas kuo giliau įmurkdyti „Laisvės TV“, niekas nedrįso nė pyptelėti, kad tokiu procesu gali būti suinteresuota Maskva, oligarchija, o gal ir kriminalas? Iki pasirodant šiam mano komentarui neatsirado nė vieno, kuris bent jau įspėtų apie tai, kad „Laisvės TV“ galėjo atsidurti sąmoningo ir Lietuvos demokratijai priešiško veikimo taikiklyje, kuris įmanomas tik todėl, kad visi apie šį akivaizdų pavojų ir vėl solidariai tyli.

Tiesa, lyginant su spengiančia tyla apie kremlinių ir su jais išvien veikusių oligarchų bei kitų jėgų padarytus milijardinius nuostolius Lietuvos žmonėms padedant koncernui „Gazprom“, o vėliau – ir koncernui „InterRAO“, lobti Lietuvos žmonių ir valstybės sąskaita ar Lietuvos pasienyje pastatyti Astravo monstrą, pastangos silpninti I. Šimonytės lyderystę ar kol kas tik galbūt projektuojamos pastangos prismaugti „Laisvės TV“ nėra tokios reikšmingos. Visgi jas matyti yra labai svarbu, nes tai gali būti – bendro Rusijos, oligarchų bei jų interesus tenkinančių informacinių ir kitokių galių veikimo rezultatas. Viso to tikslas – sąmoningai formuoti aplinką, kurioje Lietuvoje stiprėtų jėgos, padėsiančios valdyti visuomenę, užvaldyti demokratiją ir kaupti kapitalą, o ne jėgos, galinčios trukdyti kaupti kapitalą, stiprinti demokratiją, ginti piliečius ir valstybę. Būtent todėl taip svarbu, kad Lietuvos šviesuomenė, ypač save patriotais ir krikščionimis laikantys piliečiai, tam priešintųsi. Deja, kol kas daugelis jų to nedaro, yra nešami Rusijos ir oligarchijos formuojamo informacinio lauko ir neranda dvasinių jėgų iš jo ištrūkti, net jei ir jaučia, kad kartu su jais nešama ir valstybė... naujos okupacijos link.

Baigdamas bent trumpai paminėsiu metodus, kuriais Rusija, oligarchija ir kitos ciniškos galios „atjungia“, deaktyvuoja, galima sakyti, net valdo Lietuvos elitą, o kartu ir visuomenę. Paminėsiu svarbiausią elementą, realizuojamą išnaudojant įtaką informacinei erdvei ir taip Lietuvos patriotų, katalikų, pažangių verslo bei visuomenės lyderių dėmesį nukreipiant į Rusijos ir oligarchijos tikslams naudingesnes sritis. Mes žurnale stengiamės suvienyti patriotus ir katalikus prieš Kremlių bei oligarchiją, o didelė dalis informacinio lauko patriotus ir krikščionis skatina rinktis kitokius kovos tikslus: patriotus skatina kovoti už Kazio Škirpos atminimo įamžinimą, nors ir jie patys puikiausiai mato, kad šiandien šis tikslas greičiau padeda supriešinti visuomenę nei ją suvienyti prieš Kremlių; o katalikus iš visų jėgų skatina žengti ne Jėzaus pėdomis, skleidžiant meilę, rūpinantis nuskriaustaisiais ir vargšais, o V. Putino nutiestu homofobijos greitkeliu, kuriame priešprieša su seksualinėmis mažumomis tapo greitkeliu į rojų, nors, manau, iš tiesų į pilietinės demokratijos Lietuvoje naikinimą, o vėliau – ir į okupaciją.

Ar įmanoma šią situaciją pakeisti? Ar įmanoma patriotus ir krikščionis paskatinti prisiminti ir padėti priminti visuomenei, ryžtis ne neprisitaikyti, o kovoti už demokratinę ir stiprią valstybę? Tai nėra lengva, tiksliau, tai labai sunku, nes kai dauguma renkasi plaukti taip, kaip patogiau ir naudingiau kišenei, karjerai ar garbei, pasakyti visiems plaukiantiems pasroviui „Stop!“ yra labai sunku, nes visų pirma reikia pasakyti „Stop!“ sau. Beje, ir man sunku. Gal dar sunkiau nei tada, kai raginau vienytis ir kovoti su Rusijos koncernais „Gazprom“ ar „InterRAO“, nes juk tada dar nebuvo siaubingo Rusijos karo Ukrainoje, todėl vertybinį alzheimerį ir intelektinę kataraktą buvo galima bandyti paaiškinti ne tik bailumu, bet ir gresiančio pavojaus nesuvokimu. O šiandien karas vyksta, tad turime vienytis ir stiprinti savo valstybę, jei norime, kad kitą dešimtmetį karas nepasibelstų ir į mūsų duris. Būtent todėl matymas, kad didelė dalis Lietuvos šviesuomenės, patriotų ir katalikų renkasi veikti taip, kaip patogu, ir plačiai atmerktomis akimis stebi, kaip informacinė erdvė iškraipo realybę ir tiesia kelius į valdžią Rusijos naudai veikusiems politikams, užuot pasakę „Stop!“, mane sukrečia.

Tačiau vis tiek rašau šį komentarą, nes tikiu, kad teisūs yra Lietuvos partizanai ir Ukrainos didvyriai: pasiduoti gali tada, kai esi miręs. Raginu pasidalyti šiuo komentaru ir priminti Lietuvos žmonėms, kaip kremliniai juos apvogė ir padovanojo mums Astravo monstrą. Neleiskime oligarchų ir Kremliaus draugams imti valdžią Lietuvoje be jokio pasipriešinimo! Taip pat raginu patriotus rasti laiko ir perskaityti naująjį žurnalo „Valstybė“ numerį bei atkreipti dėmesį į svarbiausius pokyčius, kurių turime siekti kurdami stiprią, vieningą, saugią valstybę, kuri užtikrintų saugumą ir gerovę mūsų žmonėms. Negana to, artėjančiame „Vilnius GreenTech Forum“ skatinsime įveikti Rusijos ir naftininkų pajėgas bei sieki žaliosios pažangos, kuri Lietuvoje sukurtų dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, kad, kaip kovojant su dujomis, taip ir kovojant su nafta silptų Rusijos imperija ir stiprėtų Lietuva. Na, o kitų metų „Lietuvos Davoso“ forume bandysime suvienyti Lietuvos politikos, verslo ir visuomenės lyderius ryžtis lemiamam ekonomikos spurtui, kuris leistų Lietuvoje sukurti skandinaviško tipo gerovės valstybę, kurioje technologinė pažanga ir socialinė atsakomybė piliečiams bei valstybei galėtų transformuotis į laimingesnę ir vieningesnę visuomenę, stiprią valstybę.

Ar mums gali pasisekti? Tai klausimas ne mums, o Jums. Ar rasite jėgų ištrūkti iš Jums, Lietuvos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose suformuotos, komfortiškos aplikos? Ar drįsite pasidalinti šiuo komentaru ir neleisti Kremliaus bei oligarchijos draugų generuojamai tamsai užgožti mūsų demokratijos, vėl apgauti mūsų žmonių, jais pasinaudoti ir juos skurdinti bei kelti grėsmę mūsų valstybei? Į šiuos klausimus atsakyti galite tik Jūs patys.

Baigdamas šį ilgą, bet, esu tikras, labai svarbų komentarą noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie ras drąsos juo pasidalinti. Taip pat noriu paminėti, kad nors mūsų žurnalą galite rasti tik didesniuose prekybos centruose, jį įsigyti bei perskaityti galite ir mūsų interneto svetainėje www.valstybe.eu. Be to, noriu akcentuoti, kad iš „Contribee“ mes kol kas sąmoningai nesitrauksime vien tik tam, kad galėtume paprašyti jo jaunųjų kūrėjų spręsti savo problemas, o ne leisti „Contribee“ situaciją išnaudoti kaip instrumentą bandant smogti vienai ryškiausių demokratinių jėgų Lietuvos informacinėje erdvėje – „Laisvės TV“. Jei vis dėlto bus žengiama šiuo keliu, manau, kad tokiu atveju šioje platformoje negalės likti nė viena organizacija ir nė vienas kūrėjas, kuriam svarbi Lietuvos demokratijos ir valstybės ateitis.

Naudodamasis proga dėkoju ir visiems mūsų žurnalo bei konferencijų partneriams bei rėmėjams, kurie suvokia, kaip svarbu Lietuvai turėti tokį vertybinį leidinį, kaip žurnalas „Valstybė“, kurio redakcija dalinasi tokiais įrašais kaip šis. Supranta jų teigiama įtaka valstybėje vykstantiems procesams, ypač demaskuojant ir stabdant destrukcines galias, kad tam tikrais atvejais ji gali būti tūkstantį kartų didesnė nei populiarių ir daug daugiau peržiūrų ar rėmėjų sulaukiančių kūrėjų ir jų laidų, dažnai grįstų politinėmis aktualijoms ar skandalais. Tai visai logiška, nes žmogiška. Būtent todėl ir sakome „Ačiū!“. Kaip ir visiems tiems, kurie ras jėgų pasidalyti šiuo įrašu ir priminti Lietuvos žmonėms, kad didžiausi vagys yra kremliniai, nes jie padėjo iš mūsų žmonių pavogti milijardus ir saugumą, o ateityje, jei tylėsime, gali ir vėl padėti pavogti mūsų valstybę.

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ vyr. redaktorius

Want to see comments? Login to platform.
www.contribee.com

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-06-13

      Vos tik baigėsi Europos Parlamento rinkimai, feisbuką užliejo masinė besipiktinančiųjų tais, kurie balsavo už Petrą Gražulį ir Valdemarą Tomaševskį, banga. Feisbuko „patriotai“, kaip įprasta, pademonstravo visą savo išmonę aiškindamiesi, kas su tais žmonėmis, kurie taip balsuoja, yra negerai, ar gamindami P. Gražulį pašiepiančius vaizdelius ir bent jau taip realizuodami savo kūrybingumą. Dalis stebėjosi ir tuo, kodėl balsuojama už šiuos veikėjus ar karbauskinius žaliuosius, kai atėjo metas balsuoti už tikrus Lietuvos žaliuosius, kuriuos palaiko net pats Andrius Tapinas. Tai labai miela, tačiau jei į gyvenimą ir į mus supančią informacinę erdvę žvelgi ne tik iš savo feisbuko burbulo, tampa akivaizdu, kad esant tokiam elitui ir tokiam feisbuko burbului tai yra utopija. Kodėl? Nes daugeliui Jūsų, gerbiamieji, yra visiškai dzin tie žmonės ir jų problemos, nors nemaža dalis jų problemų ir egzistuoja tik todėl, kad Jums dzin.

Reikia pavyzdžių? Pateiksiu šviežiausius. Ką tik Lietuvoje savo darbą baigė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija. Jos išvadose ir vėl pabrėžiama, kad jei Lietuvoje nebus priimti ryžtingi sprendimai, stiprinantys pensijų sistemos pamatus, šios sistemos laukia labai rimtos problemos. Vadinasi, dar daugiau vyresnio amžiaus žmonių ima skursti. Sutikite, tai turėjo sulaukti rimtesnės Jūsų, politikos ar verslo lyderių reakcijos, bandymų aptarti problemą ir ieškoti sprendimų. Deja, nieko panašaus. Kone kapų tyla – visiems dzin.

Vienintelė Finansų ministerija sureagavo: informavo visuomenę, kad rekomendacijos apmokestinti pensijas nebus įgyvendinamos. Tai skamba kaip siaubas ir gėris viename. Siaubas, nes, pasirodo, klastingasis globalistinis TVF siūlo apmokestinti pensijas, ir gėris, nes mūsų valdžia, net ir baisiųjų konservatorių, vis dėlto nėra tokia sugedusi, kad tą siaubą realizuotų. Bet ir tai nesulaukė nei žinomesnių ekonomistų, nei politikų, nei visuomenės veikėjų reakcijos. Net Stano su Arūnu Valinsku, ir tie nieko nepasakė. Nors turėjo.

Žinoma, Lietuvoje yra labai daug sunkiai gyvenančių pensininkų, tačiau yra ir nemažai buvusių sovietinės nomenklatūros atstovų, gamyklų savininkų ar net kriminalinių autoritetų, kurių metinės pajamos skaičiuojamos ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių eurų. Tad koks čia teisingumas prisidengiant skurdžiausiais nuo pensijų apmokestinimo atleisti ir tuos, kuriems pensija yra tarsi šaukštelis raudonųjų ikrų ant kibiro juodųjų ikrų? Beje, neužmirškime, kad Lietuvoje progresiniai mokesčiai gaunantiesiems šimtatūkstantines pajamas ir taip yra gerokai mažesni nei skandinaviškos gerovės modelio valstybėse. Negana to, mūsų „vargšais“ milijonieriais mes dar ir papildomai pasirūpiname – atleidžiame dalį jų pajamų, šiuo atveju – pensijas, nuo apmokestinimo.

Dėl šios situacijos tikrai nepulčiau kaltinti Finansų ministerijos, kad apsimetė, jog nesupranta, kad pensijų apmokestinimo problematiką vertėtų analizuoti ir visų piliečio pajamų apmokestinimo kontekste. Jei šią ministeriją ir galime kaltinti dėl mokesčių sistemos ydingumo, tai tik paskutinę eilėje. Ir ne tik todėl, kad pastaraisiais metais socialinė atskirtis Lietuvoje mažėjo bene sparčiausiai per Nepriklausomybės metus, bet visų pirma todėl, kad pastaraisiais metais būtent Finansų ministerija siūlė daugybę su mokesčiais susijusių pokyčių, kurie būtų padėję socialinę atskirtį sumažinti dar labiau, tačiau ministerijos pastangos susidurdavo su informacinėje erdvėje dominuojančia ir tikslingai prokremliškų bei oligarchinių grupių ir jas aptarnaujančios žiniasklaidos skleidžiama melaginga įtaiga, esą visi mokesčiai yra blogis, sugalvotas tik tam, kad senukai išmirtų badu, ir patirdavo sutriuškinimą, nes trolių pajėgos būdavo labai aktyvios, o pažangioji, patriotiškoji ir krikščioniškoji Lietuva, turinti ginti vargšus ir pasakyti, kad be dalies mokesčių neįmanoma sukurti skandinaviškos gerovės valstybės, kurioje laimingi būtų ne tik turtuoliai ir jaunimas, bet ir pensininkai, nusprendė tradiciškai patylėti. Gal buvo labai užsiėmusi svarbesniais darbais... Nors, gerbiami feisbuko patriotai, sakykime atvirai: nes daugelis Jūsų šiko ir tapšnojo ant tų kitų, ant jų pensijų, emocinės ir finansinės gerovės.

Beje, milijonierių pensijų apmokestinimo pavyzdys nėra pats ryškiausias, tad pateiksiu dar vieną. Šis labai aktualus, nes dar geriau paaiškina, kodėl tikri žalieji į Europos Parlamentą nepateko, o P. Gražulis su V. Tomaševskiu pateko. Be to, šio pavyzdžio egzistavimas verčia su nerimu žvelgti į Lietuvos ateitį: jei šioje srityje ir toliau veiks tokios destrukcinės sistemos, galime prisižaisti ne tik iki ekonominių, bet ir iki dar rimtesnių problemų.

Kalbu apie privataus transporto, jo taršos ir sunaudojamų degalų apmokestinimą. Kaip visi puikiausiai žinome, benzinui ir dyzelinui taikomi akcizo mokesčiai nuolat auga ir toliau augs, nes taip kovojama su tarša, skatinama rinktis ne tokias taršias transporto priemones, o surinktais mokesčiais finansuojamas kelių ir tiltų remontas, transporto infrastruktūros plėtra, o jei lieka – ir kitos Lietuvos biudžeto finansuojamos sritys, tarp jų gali būti ir bazinės pensijos didinimas bei oresni mokytojų ir medicinos darbuotojų atlyginimai. Tai skamba logiškai, tad nors niekam jokie mokesčiai nepatinka, visuomenė su degalų akcizo mokesčiais yra daugiau ar mažiau susitaikiusi. Tai tarsi turėtų būti gera žinia, bet nėra, nes, visų pirma, šis mokestis nėra socialiai teisingas ir tampa socialiai dar ydingesniu, nes vyksta transporto evoliucija ir vis daugiau turtingesnių Lietuvos žmonių persėda į elektromobilius. Anksčiau neturtingi žmonės degalams išleisdavo proporcingai daug didesnę dalį savo pajamų, taigi – ir akcizui už degalus, o dabar turtingesni piliečiai, persėdę į elektromobilius, šio mokesčio visai nebemoka, tad visa augančio degalų akcizo našta užkraunama sunkiau ar labai sunkiai gyvenantiems žmonėms, tarp jų – ir pensininkams. Jiems paliekama garbė ir pareiga finansuoti kelius, tiltus ir t. t. Žinoma, visi puikiausiai suprantame, kad taip ilgai tęstis negalės, reikės kažką keisti, nes net ir nuolat didinant akcizą, tačiau mažėjant akcizo mokėtojų skaičiui pajamų srautas į biudžetą pradės sekti. Turime galvoti, kaip kompensuot pajamų mažėjimą. Nesijaudinkite, jau sugalvojome: papildomai apmokestinsime automobilių taršą, kad tie, kurie neturi pinigų elektromobiliui ir moka akcizą pirkdami degalus, dar sumokėtų ir už automobilio taršą. Žinos ubagai, kaip teršti planetą.

O dabar pažvelkime, kaip elgiamasi padoriose demokratijose, kurių elitas nėra užsitrolinęs ar vertybiškai degradavęs, pavyzdžiui, Danijoje. Šioje valstybėje apmokestinami ne tik degalai ir tarša, bet ir automobilio vertė, pabrėžtina, progresyviu mokesčiu. Tad Danijoje prabangų elektromobilį pirkdamas turtingas žmogus sumoka daugiau mokesčių, nei per kelis dešimtmečius jų sumoka sunkiai gyvenantis žmogus už savo dyzelinį ar benzininį automobiliuką bei jo taršą. O ką jau kalbėti apie tai, kad brangesni automobiliai su vidaus degimo varikliais Danijoje apmokestinami 150 procentų. Perki kokį bentlį už 300 tūkst. eurų ir sumoki į Danijos biudžetą 450 tūkst. eurų mokesčių: sočiai prisidedi ir prie kelių, ir prie pensijų, ir prie orių mokytojų atlyginimų. Lietuvoje perki bentlį už 300 tūkst. eurų ir prisidedi prie tuštybės puoselėjimo, visuomenės supriešinimo ir elito vertybinio degradavimo.

Kad Lietuvoje egzistuojančios sistemos vaizdas atsiskleistų visu grožiu, belieka prisiminti, kad Danijoje elektromobilių pirkimas skatinamas laikinai (iki 2035 m.) sumažintais mokesčiais, o Lietuvoje perkant naują elektromobilį skiriama 5 tūkst. eurų parama. Čia toks lietuviškas humanizmas, kad kuo daugiau turtingesnių žmonių galėtų išsivaduoti iš akcizų ir taršos mokesčių vergijos. Panašiai kaip su milijonierių pensijų neapmokestinimu – kad tik nenuskurstų!

Beje, jei ne mano tikslingos pastangos, tikėtina, ir šiandien dar būtų galima naudotis valstybės, tai yra visų mūsų, pinigais perkant prabangiausius elektromobilius. Vis dėlto po daugybės komentarų ir straipsnių žurnale „Valstybė“ bei asmeninių pokalbių su politikais man pavyko įtikinti, kad jei jau daliname dešimtis milijonų (paskutinis paramos paketas siekia 50 mln. eurų) pasiturinčių piliečių elektromobilizacijai, neturėtume remti prabangiausių elektromobilių įsigijimo. Taigi, buvo įvesta 50 tūkst. eurų riba. Nedidelė, bet padorumo pergalė.

Bet grįžkime į realybę ir pabandykime atsakyti į klausimą, kurį kėlė feisbuko naudotojai, manantys, kad Lietuva turėjo balsuoti už tikrus žaliuosius, o ne už P. Gražulį, V. Tomaševskį ar karbauskinio tipo žaliuosius. Gerbiamieji, atidžiai pažiūrėkime į Lietuvoje funkcionuojančią mokesčių sistemą: joje žalumas yra lyg pinigų iš sunkiai gyvenančių piliečių susiurbimo agregatas, tarsi šią sistemą Maskva, oligarchai, buvę komunistai ir naftininkai būtų sąmoningai sukonstravę (manau, kad būtent taip ir yra) taip, kad ji kuo labiau kompromituotų žalumą, siutintų žmones ir skatintų balsuoti už tuos, kurie susipriešina su elitu. Su tuo viešuoju elitu, kurio pilna žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ir kuris nepavargsta demonstruoti savo pažangumo ir patriotizmo, taigi, ir su Jumis, gerbiami feisbuko patriotai, mat ir Jūs leidžiate šiam agregatui veikti, o pensijų sistemai skęsti. Taigi, kai tai suprantame, ar dar turime stebėtis, kad tikri Lietuvos žalieji, nors juos ir pareklamavo pats A. Tapinas, nepateko į Europos Parlamentą? Ir ar tikrai negalime suprasti tų žmonių, kurie matydami, kad Jums į juos nusispjauti, iš keršto balsuoja už gražulius, net jei ir supranta, kad iš to nieko gero nebus, tačiau bent jau jausis atkeršiję elitui, kuriam į juos nusispjauti?

Kas iš to, jei tokioje aplinkoje bandysi įrodinėti žmogui, kad P. Gražulis tik vaidina, jog rūpinasi žmonėmis, o jo demonstruojama krikščionybės forma yra tarsi putinistų ir trumpistų propaguojamos religijos „Mušk gėjus – gelbėk naftą ir Maskvą“ kopija? Jei kitų krikščionių, kurie rūpintųsi, kad Lietuvoje ekonomikos ir mokesčių sistemos neengtų sunkiausiai gyvenančių žmonių, nėra, jei pilietinei visuomenei, ginančiai LGBT bendruomenę, nekyla noras pasirūpinti, kad sunkiai gyvenantiems žmonėms nebūtų diriamas kailis, jei turtingesni apvelkami lengvatiniais kailinukais, o žalieji didelę dalį savo energijos išleidžia, kad pasireklamuotų, kokie jie pažangūs ir teisingi (kiti dar ir įsisavindami biudžeto bei savivaldybių pinigus), užuot gynę žalumą nuo įdarbinimo tręšti pensininkų kišenes, kas lieka sunkiai gyvenančiam žmogui? Tik P. Gražulio vaidyba.

Kodėl taip yra, detaliau rašysiu žurnalo „Valstybė“ pažangos numeryje. Jei nesugebėsime įveikti abejingumo rūpinantis sunkiausiai gyvenančiaisiais, ne tik nesukursime skandinaviškos gerovės valstybės, bet ir neišvengsime krizių, o tuo labiau visuomenės susipriešinimo. Vis dėlto svarbu paminėti, kad feisbuko patriotai, kaip ir dalis politikų, verslininkų ir pan., labai dažnai sugeba pastebėti, kad Lietuvoje balsuojančiųjų iš pykčio, o ne už pažangą, yra labai daug, nes juos tikslingai veikia informacinė aplinka. Būtent taip ir yra, tačiau jie nesusimąsto, kad ir juos veikia, kad ir jų elgesį programuoja tikslingai formuojama informacinė bei vertybinė erdvė – tiek žiniasklaida, tiek oligarchų, nekilnojamojo turto magnatų ir naftininkų remiami forumai, skatinantys orientuotis į tuštybę, garbę ir ebitdas bei aukštinantys turtą, šlovę ir puikybę. Tad nekeista, kad feisbuko patriotai yra neįgalūs rūpintis sunkiai gyvenančiais žmonėmis ir geba tik juos kritikuoti. Labai turtingi verslininkai mėgsta paagituoti už orius atlyginimus mokytojams, net rodo rūpinimąsi pensininkais, bet užsiminus apie jų turimų trijų, keturių ar penkių prabangių automobilių apmokestinimą patiria šoką, tarsi prašytum atiduoti kepenis ir dar kelis kitus organus. Na, o krikščionys, kuriuos Kristus mokė rūpintis vargšais, mat turtuoliams bus labai sunku patekti į dangaus karalystę, šiandien sugeba girdėti tik gražulišką ir putinišką versiją: engsi gėjus – vartai atsivers. Deja, jie net nesusimąsto, į kur, nes kažkaip nepamenu, kad Naujajame Testamente būtų parašyta apie tokį Kristaus mokymą: „Jei teks rinktis, ar gelbėti vargšus, ar engti gėjus, enkite.“ Visur rašoma apie rūpinimąsi vargšais, deja, dėl šiandien mus supančio vertybiškai degradavusio informacinio lauko turime rimtą problemą, ir net krikščionis paskatinti daryti tai, ką jie deklaruoja, kad tiki, yra be galo sunku.

Šiuo komentaru visų pirma kreipiuosi į Jus, gerbiami Lietuvos pensininkai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tokia sistema, kai mokesčiai transporto srityje yra sukoncentruoti į sunkiausiai gyvenančius piliečius, yra amorali, skaldanti ir silpninanti Lietuvos valstybę. Raginu Jus šiuo komentaru pasidalinti, nes, kaip suprantate, daugelis feisbuko patriotų bus neįgalūs peržengti jiems įteigtų ribų, kad šaipytis iš kitų yra gerai, o bandyti rūpintis kitais – blogai, nes patiktukų nebus ir atrodysi kaip labai jau nekietas liurbis.

Turime padėti jiems iš tokio ydingo požiūrio vaduotis ir paskatinti politikus, deklaruojančius, kad nori kurti gerovės valstybę Jums, ją ir kurti Jums, o ne stambiajam kapitalui, naftininkams, oligarchams ar tik apie savo ebitdas bei naujus automobilius galvojantiems tuštukams.

Na, o ką darysime mes? Pusmetiniame žurnalo „Valstybė“ pažangos numeryje stengiuosi detaliai perteikti svarbiausias įžvalgas, kokių sisteminių pokyčių visuma gali padėti Lietuvai transformuotis iš laikinai sėkmingos, bet socialiai vis dar labai neteisingos valstybės, kurioje dominuoja godumas, priešprieša ir ja grįstas visuomenės valdymas, į ilgalaikę ekonominę sėkmę ir socialiai teisingą aplinką piliečiams galinčią užtikrinti valstybę, kurios pamatai būtų kūrybingumas, solidarumas ir visuomenės švietimas. Stengsimės telkti tokios pažangos siekti.

O bandydami gelbėti ne tik pensininkų ateitį, bet ir žaliosios ateities viziją nuo sukompromitavimo, mūsų organizuojamame forume „Vilnius GreenTech“, vyksiančiame lapkričio 7 dieną, telksime pažangiausias Lietuvos jėgas, kad ne tik identifikuotų svarbiausius pokyčius, būtinus sėkmingai energetikos, transporto, kelių infrastruktūros plėtrai, bet ir tartųsi dėl sisteminių permainų mokesčių sistemoje, kad visų šių pokyčių finansavimas būtų solidaresnis ir tvaresnis. Taip pat skatinsime Lietuvos verslą, kuris teigia, kad jam rūpi žalioji ateitis ir naftos naudojimo mažinimas, prisidėti prie mūsų pastangų tiek koreguojant politiką, kad ji būtų socialiai teisingesnė, tiek šviečiant visuomenę apie žaliosios ekonomikos plėtros galimybes kurti dešimtis tūkstančių naujų gerai mokamų darbo vietų ir gerokai padidinti biudžeto bei „Sodros“, taigi – ir pensininkų, pajamas. Raginsime kartu su mumis šviesti ir vienyti visuomenę bei reabilituoti žaliąją pažangą, kad kituose Europos Parlamento rinkimuose už tikrus žaliuosius Lietuvos žmones balsuotų ne todėl, kad jau pradės plaukti baudos už nepasiektus transporto taršos mažinimo tikslus, nes tokiu atveju dar daugiau rinkėjų balsuos už radikalias jėgas, populistus ir gąsdinančius ne tik žalumu, bet ir Europos Sąjunga, bet todėl, kad mums ir Jums sunkiai gyvenantys Lietuvos žmonės, pensininkai ir jų gerovė rūpėjo daug labiau ir nuoširdžiau nei P. Gražuliui.


 

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

Forumo „Vilnius GreenTech“ iniciatorius


 

P. S. Dėkoju visiems, kurie šiuo komentaru pasidalinsite. Taip pat visiems, kurie bendradarbiaujate su mūsų forumais ir juos remiate. Taip pat tiems, kurie platformoje „Contribee“ remiate „Patrioto užrašų“ sklaidą feisbuke. Ačiū!

Want to see comments? Login to platform.
www.contribee.com

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-05-29

Ne Gitanas Nausėda laimėjo rinkimus, o Jūs jam ant pagalvėlės padavėte antrąją kadenciją. Ir tai nėra gerai nei demokratijai, nei Lietuvos valstybės ateičiai, nei pačiam G. Nausėdai, kuris, tikėtina, į istoriją norėtų patekti kaip Vytautas Didysis, itin sustiprinęs Lietuvos valstybę, ar kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, žinomas ne tik kaip Liudvikas Didysis, bet ir kaip Karalius Saulė. Deja, geopolitinė aplinka Lietuvai nėra itin draugiška, todėl G. Nausėda rizikuoja į istoriją patekti kaip prezidentas, galėjęs sustiprinti ir suvienyti valstybę, bet sustiprinęs tik savo valdžią ir teigiamą įvaizdį, todėl džiaugęsis trumpalaike šlove, jam ditirambus giedančia žiniasklaida ir jį supančių padlaižių armija, tačiau neparuošęs valstybės kitą dešimtmetį mūsų laukiantiems itin sunkiems iššūkiams. 

Kad taip gali atsitikti, manau, yra akivaizdu, nes iš karto po rinkimų skamba pažadai dalyti pinigus, nors turėtų būti kalbama apie tai, kaip karo metu išlaikysime ir didinsime Lietuvos ekonomikos, verslo ir pramonės potencialą. Juk svarbiausias klausimas turėtų būti šis: į kuriuos ekonomikos sektorius turime investuoti, kad skatintume jų augimą ir gerai mokamų darbo vietų kūrimą, didintume pajamas į „Sodros“, valstybės ir savivaldybių biudžetus, iš kurių būtų galima daug dosniau finansuoti tiek pensininkų pensijas, tiek gydytojų ir mokytojų atlyginimus, tiek mūsų karines pajėgas. Tai daryti privalome, nes kaip prieš dešimt metų iš karto po Rusijos invazijos į Krymą ir rytinius Ukrainos regionus įspėjau žurnale „Valstybė“, kito dešimtmečio pirmoje pusėje mūsų lauks labai didelis karas Ukrainoje, kurio išvengti bus labai sunku, o vėliau bus dar vienas, ir šio išvengti vis dar galime, o jei nepavyks, jis gali būti dar didesnis, nes į jį Azijoje įsitrauktų ir Kinija. Baisiausia, kad šio karo epicentre gali atsidurti ir Lietuva.

Detaliau šia tema nuolat rašau žurnale „Valstybė“, todėl tiesiog reziumuosiu, jog norint išvengti galimybės, kad Lietuva kitą dešimtmetį taps Rusijos ordos taikiniu, labai svarbu skatinti pažangą, pažangą ir dar kartą pažangą. O kokį dominuojantį naratyvą girdime po šių prezidento rinkimų? Dalinsime, didinsime ir asfaltuosime. Išvertus į nacionalinių interesų kalbą, tai reikštų, kad užsiimsime populizmu, išsidalysime pinigus ir pensininkams sukursime trumpalaikį kelių dešimčių eurų dydžio, o statybos ir kelininkų bendrovių savininkams – kelių milijonų eurų dydžio rojų.

Vis dėlto blogiausia net ne tai, kad gundoma ir kvailinama visuomenė ir jai vietoj tikros tvarios gerovės pakišama populistinė, o tai, kad dėl tokio tipo „gerovės“ politikos kitą dešimtmetį pagerintais keliais (nors iki to laiko jie tikriausiai vėl suprastės, nes esant tokiai politikai turėsime vis mažiau lėšų užsiimti populizmu ir džiuginti kelininkus) į Lietuvą gali atidardėti Putinistano orda.

Tam būtent Jūs, konservatoriai, liberalai, išsilavinę profesionalai, savo Tėvynę mylintys krikščionys, pažangūs verslininkai, startuolių ir vienaragių kūrėjai, privalėtumėte priešintis tiek prieš rinkimus, tiek per rinkimus, tiek tarp rinkimų. Turėtumėte stengtis šviesti visuomenę ir orientuoti į pažangą, o ne į populistiniais makaronais grįstą gerovę. Juk Jūs – ne „vatnikai“, nesate buvę (na, bent daugelis Jūsų) Komunistų partijos nariai, nesate Putinistano rėmėjai arba oligarchinio ar nomenklatūrinio klano subinlaižiai. Deja, nesipriešinate, nieko nedarote, ir susidaro įspūdis, kad akivaizdžiai nesiruošiate nieko daryti, nors būtent tai nulemia ne tik rinkimų baigtį, bet ir mūsų valstybės ateitį.

Elgiatės taip, tarsi vis dar nesuvoktumėte, kokie svarbiausi veiksniai lemia ne tik rinkimų eigą, bet ir nemaža dalimi tai, kokia politika vykdoma po jų. Todėl dėl Jūsų, dėl tų, kurie bent jau turi padorumo domėtis savo įtaka valstybei, trumpai apžvelgsiu tuos lemiamus įtakos šaltinius. Pradėsiu nuo ekonominių įtaigų. Dažniausiai piliečiai balsuoja už tuos procesus ir juos reprezentuojančias jėgas, su kuriais sieja savo gerovės augimą. Jei piliečiams yra įteigta, kad pinigų dalybos ir kelių asfaltavimas, o ne technologinė pažanga ir gerai mokamų darbo vietų skaičiaus augimas yra didžiausias gėris, nulemsiantis jų pensijų ar pajamų dydį, būtent tai ir lemia, kodėl piliečiai rinkimuose nušluoja pažangesnes partijas bei kandidatus ir balsuoja už tuos, kurie žada greitą rojų – išasfaltuotą gatvę ir papildomus keliasdešimt eurų prie pensijos. Būtent todėl kova dėl to, kaip piliečiai suvokia ekonomikos procesus, kurie turės įtakos jų gerovei, yra svarbiausia. Maskva, oligarchija, komunistai, net daugybė savanorių dirba 24 valandų per parą 7 dienų per savaitę režimu, kad diegtų dalybų ir asfalto rojaus viziją, o ką darote Jūs, „pažangioji“ mūsų visuomenės dalis? Pasakysiu švelniai: nieko. Ir labai užsispyrusiai, net piktybiškai.

Taip sakau ne todėl, kad apie būtinybę vienyti visuomenę žurnale „Valstybė“ ir savo komentaruose per pastaruosius 20 metų rašiau ar kalbėjau gal kokį šimtą kartų, bet ir todėl, kad asmeniškai kalbėjau su kokiu šimtu verslininkų, startuolių ir vienaragių kūrėjų, mėginau juos įtikinti, kad būtina nuolat akcentuoti gerai mokamų darbo vietų kūrimo svarbą bei valstybės sisteminių pastangų ir investicijų koncentravimą siekiant šio tikslo; kad Lietuvos šviesuomenė, ypač verslo, turėtų remti įvairius projektus ar kūrėjus, kurie rūpinasi visuomenės ekonomikos švietimu (prie pastarųjų priskirčiau ir save su žurnalu „Valstybė“). Rezultatas – nulinis, totalus neįgalumas. Visi mato, kad Kremliaus troliai ir „vatnikai“, kaip ir nomenklatūros bei oligarchijos atstovai mėgina įteigti, kad svarbiausia yra asfaltas, plytos ir traktoriai. Visi puikiausiai suvokia, kad taip jie daro, kad paveiktų mūsų valstybės politiką, silpnintų šalį ir padėtų stambiajam kapitalui formuoti piktą, pigią ir lengvai valdomą tautą, bet kai pradedi kalbėti, kad gal reikėtų veikti ir jiems, startuolių, vienaragių ir technologiškai pažangių verslų kūrėjams, taip pat tikslingai skleisti įtaigas apie gerai mokamų darbo vietų kūrimą, apie jų teigiamą įtaką pensininkų, mokytojų, gydytojų ir karių gerovei, pradėti nuolat rūpintis šių idėjų sklaida, juos ištinka momentinis paralyžius, vertybinė koma, didelės nustebusios akys, tarsi sakančios: „Ar mes kokie „vatnikai“, kuriems turėtų rūpėti sunkiai gyvenančių Lietuvos žmonių švietimas ir vienijimas remti pažangą? Nejau mes neturime kuo užsiimti? Jei pačiam reikia, tai tu ir šviesk kaip koks jonvabalis.“

Taigi, kai pažangioji visuomenės dalis per rinkimus aimanuoja dėl Lietuvos visuomenės tamsumo, tačiau tuo pat metu šika ir tapšnoja ant visuomenės ekonominio švietimo, informacinėje erdvėje nebelieka jėgos, kuri turėtų politinį autoritetą ar ekonominę galią formuoti atsvarą destrukcinėms, populistinėms įtaigoms ir vienytų Lietuvos visuomenę pažangai. Visuomenė paliekama skęsti trolių ir botų pripildytuose socialinių tinklų burbuluose ir komercinėje žiniasklaidoje, kuri itin dažnai pataikauja trolių skleidžiamoms įtaigoms ar pati skleidžia informaciją, naudingą dominuojančioms interesų grupėms: oligarchams, NT magnatams ir sovietinės nomenklatūros bičiuliams. 

LRT tarsi stengiasi elgtis atsakingiau, bet tik tarsi, nes jei kalbėtume apie ekonominį visuomenės švietimą, susijusį su valstybės funkcionavimu, dažnai tai primena intelektinę pornografiją. Pavyzdžiui, viename komentare bandoma visuomenę šviesti, kodėl tam tikras daugelyje pažangių Vakarų valstybių egzistuojantis mokestis yra naudingas, norint stiprinti Lietuvos valstybę ir didinti piliečių gerovę, o tada eteris atiduodamas visam tuntui veikėjų, neršiančių ir komercinėje žiniasklaidoje, galima sakyti, masiniam siūlomo su mokesčiais susijusio sprendimo intelektiniam išniekinimui – propagandiniam smurtui prieš logišką mokestinį sprendimą, kai šis išprievartaujamas logikai žinomais ir nežinomais būdais. 

Tarsi to būtų negana, po kiek laiko LRT ar komercinė žiniasklaida (nes rūpinasi valstybe, o gal tiesiog nori pasityčioti iš jos silpnumo) užsako visuomenės apklausą, kad išsiaiškintų, ką Lietuvos piliečiai mano apie tokį mokestį ir ar jį remia. Kaip ir galima tikėtis, gaunamas „stulbinantis“ rezultatas: remia koks 10 proc., o apie 90 proc. respondentų teigia, kad neremia arba žiauriai neremia. Ir tai po to, kai buvo atliktas viešas mokesčio intelektinio išprievartavimo aktas, yra visiškai logiškas rezultatas, dažnai pasiekiamas dėl vieningo komercinės žiniasklaidos ir LRT veikimo, tylint inteligentijai, verslo lyderiams ir nuomonės formuotojams, mat jie su tokiomis itin svarbiomis, bet nelinksmomis temomis vargti nenori.

Taip Lietuvoje melagingos, destrukcinės ekonominės įtaigos liejasi laisvai, prievartauja sveiką piliečių protą ir dominuoja formuojant visuomenės nuostatas, lemiančias pasirinkimą per rinkimus. Būtent tai užtikrina, kad du trečdaliai rinkėjų balsuoja už pažadų dalintojus ir gąsdintojus pažanga, ir prieš tuos, kurie bando kažką daryti, reformuoti ar tuo labiau apmokestinti. Vis dėlto šį sykį už G. Nausėdą antrajame ture balsavo dar daugiau – per 74 proc. rinkėjų. Manau, jog prie tokio rezultato prisidėjo ir tai, kad šį sykį darant įtaką visuomenės nuostatoms buvo daug kokybiškiau naudojamasi ir mūsų religija. Apie tai rašiau praeitos savaitės komentare: pabrėžiau, kad Lietuvoje tikslingai diegiama trumpistinė, orbanistinė, visame pasaulyje Vladimiro Putino struktūrų diegiama agresyvios formos krikščionybė, tikslingai pritaikyta tam, kad naikintų pilietines demokratijas ir jas reprezentuojančias partijas. Katalikybę stengiamasi paveikti taip, kad doras katalikas nekreiptų dėmesio į pilietinės demokratijos žudymą, valstybės užvaldymą, stambiajam ir nomenklatūriniam kapitalui naudingo ekonomikos modelio diegimą ir piliečių apvaginėjimą per mokesčių sistemą ar biudžeto išlaidas. Žinoma, ir į bendradarbiavimą su sovietinių režimu, kuris tardė, trėmė, žudė vienuoles ir kunigus, ir net į veikimą, naudingą Rusijos ar Kinijos režimams. Svarbu yra tik tai, kad toks veikėjas būtų prieš gėjus, jų pilietines teises ginančias ir pilietinę demokratiją reprezentuojančias partijas ir pačią vakarietišką pilietinę demokratiją.

Štai JAV žiniasklaidoje ganėtinai dažnai skamba įžvalgos, kad krikščionybė neturėtų tapti instrumentu, padedančiu užvaldyti pilietines demokratijas ir iškelti ne tokias demokratiškas jėgas ar tokius politikus kaip Donaldas Trumpas, tačiau Lietuvos intelektualams, pažangiečiams, konservatoriams ir liberalams, kaip susidaro įspūdis, į tai nusišvilpti – jie apie šią tikrai rimtą tiek demokratijos, tiek Bažnyčios problemą nė cypt. Manau, kad būtent tai matydamas net nepasibaigus antrajam prezidento rinkimų turui G. Nausėda linksmai, viltingai ir žvaliai prakalbo apie tai, kad po antros kadencijos gal įkurs partiją, o gal taps premjeru. Ir kodėl jis neturėtų to daryti? Juk jei taip sėkmingai centro dešinėje tarp rinkėjų stiprės nuostatos, palankios tam, kad pasitelkiant religiją būtų išstumiamos pilietinę demokratiją remiančios politinės jėgos ir perimami jų balsai, jis ne tik galės laimėti rinkimus ir tapti premjeru, bet gal galėtų ir kokį referendumą susiorganizuoti, tarkim, tam, kad pakeistų prezidento rinkimus reglamentuojančius įstatymus, o gal ir valdymo terminą, kad galėtų valdyti dar dvi kadencijas po, tarkim, septynerius metus, arba kol Rusija okupuos.

Jei pažangiais ir patriotiškais save laikantys piliečiai yra visiškai apleidę savo valstybę ir bendrapiliečius, o sunkiau gyvenančių žmonių smegenimis rūpinasi tik Maskva su oligarchais ir Gitanas su savo draugais, kas galėtų sustabdyti mūsų prezidentą, jei jis galutinai nuspręs tapti Prezidentu Saule? 

Na, o kad visiems pažangiesiems konservatoriams, liberalams, Vakarų verslui ir startuoliams yra toks didelis, net galima sakyti, šiurpus, dzin, manau, geriausiai demonstruoja nenuilstamai toleruojamas atviras trolių veikimas ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir naujienų portaluose. Pacituosiu tik keletą komentarų, kuriuos užfiksavau Delfi.lt rinkimų parą. Beje, komentarų peržiūrai skyriau tik keliasdešimt minučių, nes mane vimdo – ne tik nuo jų, bet ir nuo suvokimo, kokie visi Lietuvoje turi būti sumauti veidmainiai, jei tai mato ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje bailiai tyli:

„Reikėjo Nausėda pašalinti iš rinkimų ir paskelbti Šimpanze prezidentu...“

„Arklesnuke nėra, nebuvo ir nebus Prezidentė. Ji kaimo lygio buhalterė su savo...“

„Tai taip išeina, kad šimpanzė jau 22.00 gali pripažinti pralaimėjimą...“

„Segregaciniai naftalininiai sektantai siautėja...“

„ŠIMPANZĖ KAPUT“

„Tavo komentaras irgi agitacija, bet tau poc ui, nes tu už arkliomante?“

„Aš rašiau, kad šimpanzė atsistos rakom apie 22.00...“

Ironiška, kad šie, švelniai tariant, nacistine panieka žmogui dvelkiantys komentarai mirguliavo ne tik šalia Vakarų verslo, taigi, ir Švedijos bankų bei telekomunikacijų bendrovių, kurios nepavargsta vaizduoti, kad gina moterų ir mažumų teises, tačiau ir šalia forumo „Login“ reklamų – forumo, kuris turėtų skatinti pažangą, tačiau kai yra apsuptas tokių vertybių, labiau panašėja į prisitaikėliškumo ir dvasinio „ubagizmo“ Lietuvoje puoselėjimo forumą. Juk į „Login“ susirinks daug tų, kurie teigia, kad remia mažumas, kovoja už pagarbą moterims, lygias jų teises, tačiau tuo pat metu apsimes, kad nieko nemato, ir to paties prisitaikėliškumo meno mokys Lietuvos jaunimą.

Bet grįžkime prie rinkimų. Taigi, kai ekonominė realybė iškraipoma populistų, nomenklatūrinių partijų, prokremliškų jėgų, kelininkų ir NT magnatų naudai, o tie, kurie neša populistinę gerovę, pasidabina karinės formos krikščionybės lozungais, skleidžiančiais įtaigą „Į purvą gėjus ir jų rėmėjus“, belieka visa tai apipilti storu dergimo sluoksniu tiek socialiniuose tinkluose, tiek naujienų portaluose, ir viskas – provakarietiškoms partijoms, palaikančioms pilietinę demokratiją ir nesusijusioms nei su Rusija, nei su oligarchija, nei su buvusiais komunistais, AMEN.

Visa tai suformuoja tokią informacinę aplinką, kurioje Gabrielius Landsbergis, manau, visai pagrįstai gali džiaugtis, kad konservatorių kandidatė I. Šimonytė antrajame prezidento rinkimų ture gavo ketvirtį rinkėjų balsų, nors jis neturėtų jų savintis kaip tik konservatorių elektorato balsų – juk gal už I. Šimonytę balsavo ir vienas kitas liberalas. 

Vis dėlto daugiausia nerimo turėtų teikti tai, apie ką žurnale įspėjau jau seniai: jei informacinė aplinka nesikeis, jei ir toliau bus demonstruojamas toks stojiškas abejingumas informacinei aplinkai ir valstybės ateičiai, tiek konservatorių, tiek ir liberalų bent jau antrajame Seimo rinkimų ture laukia totalinis sutriuškinimas.

Žinoma, galiu bandyti suprasti G. Landsbergį, kuris, tikėtina, iš skęstančio laivo stengiasi su auksiniu parašiutu katapultuotis į Europos Komisiją, Jei taip yra, jis suinteresuotas su G. Nausėda dėl rinkėjų meilės konkuruoti kuo švelniau, kad politiniai konservatorių smūgiai Gitanui primintų švelnaus Viduržemio jūros vėjelio dvelksmą. Tai tikrai labai miela – bus labai įdomu stebėti, ar tokio veikimo užteko, o gal teks dar labiau pasistengti, pavyzdžiui, sunešioti kokias metalines kurpaites ar nepersistengti kovojant ir dėl Seimo.

Nors G. Landsbergio pozicija ir interesai yra svarbu, daug svarbiau tai, ką artėjant Seimo rinkimams ir po jų pagaliau darysite Jūs, konservatoriai, liberalai, drąsesni krikščionys, išsilavinę profesionalai, startuolių ir vienaragių kūrėjai. Ar tik rūpinsitės savo karjera-kėdėmis, ebitdomis-kišenėmis, geru įvaizdžiu savo socialiniuose tinkluose, versle ir bendruomenėje, kuriai priklausote, ar vis dėlto rasite jėgų bent minimaliai pasirūpinti tuo, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kaip veikiami rinkimai apie ką rašau šiame komentare, kaip stengiamasi išnaudoti mūsų tikėjimą apie ką rašiau praeitos savaitės komentare. O gal pagaliau rasite jėgų pasirūpinti ir padėsite Lietuvos žmonėms atskirti skandinavišką gerovės valstybės modelį, naudingą daugeliui žmonių, nuo nomenklatūrinio gerovės modelio, naudingiausio stambiajam kapitalui ir žmonėms valdyti (apie tai rašysiu kitos savaitės komentare)? Gal jau metas pajusti atsakomybę už savo valstybę, kad bent artėjant Seimo rinkimams būtų rūpinamasi, kad Lietuvos žmonės nebūtų palikti destrukcinei įtakai ir balsuotų už pažangą, o ne prieš ją?

Nemeluosiu – tikimybė, kad tai turės didelės įtakos artėjantiems Seimo rinkimams, nėra didelė, nes reikėjo pradėti veikti anksčiau, tačiau svarbu suprasti, kad ir po rinkimų kova už mūsų valstybę tęsiasi. Kuo galingiau sugebėsime viešinti tai, kokių sprendimų ir pokyčių reikia siekiant stiprinti valstybę, didinti piliečių gerovę ir kurti mums visiems saugią ateitį, tuo didesnė bus tikimybė, kad rinkimus laimėjusios jėgos negalės valdyti taip, kaip joms patogu, ir bus priverstos reaguoti į augantį visuomenės suvokimą, kaip turi būti kuriama gražesnė, stipresnė ir vieningesnė valstybė.

***

Na, o dabar, kaip jau tikriausiai nujaučiate, paraginsiu Jūs paremti mano komentarus platformoje „Contribee“, kad galėtume užtikrinti jų didesnę sklaidą ir didesnę įtaką Lietuvos visuomenei. Manau, kad tai būtų labai logiška, tačiau nenustebsiu, jei tai padarys vienetai. Juk iš patogaus gyvenimo, rūpinantis ne visuomenės švietimu ir telkimu, o tik savimi ir savo įvaizdžiu, vaduotis yra labai sunku, todėl kuo puikiausiai suprantu, jei nerandate jėgų tam ryžtis. Šiuos komentarus visų pirma rašau ne Jums ar siekdamas paramos, o žvelgdamas į ateitį: jei kitą dešimtmetį Lietuvos valstybei iškils egzistencinis pavojus ir kas nors bandys suprasti, kaip ir kodėl Lietuva vėl tapo pažeidžiama, jiems nereikės daug spėlioti, kaip čia taip atsitiko, kad niekas nesuprato, pražiopsojo, nerealizavo būtinos pažangos. Tiesiog jie galės paskaityti šiuos komentarus ir supras, kad turėjome daugybę pažangių profesionalų, politikų, verslininkų, startuolių ir vienaragių kūrėjų, kad Lietuvą valdė aukštas ir gražus Prezidentas Saulė, tik vertybinės valios vienytis ir vienyti Lietuvos visuomenę būtinai pažangai nebuvo.

Kita priežastis, kodėl rašau šiuos komentarus, yra ši: manau, kad dar verta pakovoti dėl Lietuvos politikų, taip pat ir G. Nausėdos, sielos. Kuo aiškiau ir garsiau kalbėsime apie būtinus sprendimus, tuo mažiau prezidentui norėsis rūpintis tik savimi, savo įvaizdžiu ir savo aplinkos interesais. Žinoma, ir tuo, kaip sėkmingai iš prezidento posto po penkerių metų peršokti į premjero. Gal tokiu atveju atsiras daugiau valios rūpintis ir būtinais sprendimais?

Trečiasis tikslas yra stengtis skatinti Lietuvos šviesuomenę, tiek verslo, tiek mokslo, tiek politikos ar visuomenės, nebūti abejinga ir rūpintis Lietuvos žmonėmis, pilietinės demokratijos puoselėjimu ir skaidrumu bei mūsų valstybe. Kol kas tai daryti sekasi gana prastai, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai prieš 20 metų aš ir mano bendražygis Almantas Gliožeris dar dirbome Žinių radijuje ir nusprendėme kurti žurnalą „Valstybė“, manėme, kad suvienyti Lietuvos pažangiuosius užsiimti ekonominiu visuomenės švietimu bus lengviausia. Kadangi paaiškėjo, kad ekonominis švietimas gali kenkti tam tikrų politinių jėgų, kurioms naudingesnė tamsi tauta, galimybėms laimėti rinkimus, net vienyti kovai su koncernu „Gazprom“ buvo lengviau nei paskatinti Lietuvos šviesuomenę (šiame kontekste žodis šviesuomenė skamba gana liūdnai) vienyti Lietuvos žmones ir skatinti remti pažangą. 

Ar po šių rinkimų kas nors gali pasikeisti ir Jūs mano raginimą pagaliau išgirsite? Labai abejoju, tačiau jei matai, kad reikia ginti gėrį ir vienyti siekti šio tikslo, turi stengtis nepavargti ir belstis, kol prisibelsi. Arba kol turi jėgų Tai ir darau.

Na, o tiems, kurie piktinasi, kad 74 proc. balsavo už G. Nausėdą, ir dar garsiau, kad beveik trečdalis rinkėjų pirmame ture balsavo už Rusijai ir Kinijai naudingas įtaigas atvirai skleidžiančius veikėjus, tačiau nieko nedaro, kad kovotų dėl piliečių protų, noriu palinkėti: eikite Jūs... Žinoma, kad ne kartu su Rusijos laivu. Raginčiau nueiti prie vieno iš Lietuvos partizanų kapo ir ramiai bent porą minučių pagalvoti, kaip jis kovotų, kaip vienytų Lietuvos žmones pažangai. Žiūrėk, ims ir suvirpės kažkas.

Ačiū visiems, kurie perskaitys šiuos „Patrioto užrašus“, ir ypač tiems, kurie jais pasidalys. Kaip minėjau, visi „Contribee“ rėmėjų, išskyrus didžiausių, pinigai bus panaudoti visuomenės informaciniam švietimui, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog pažanga yra stiprios valstybės ir gerovės pamatas. Visiems mums to ir linkiu!
 

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

 

P. S. Atsiprašau visų, kuriuos erzina mano teksto ilgis. Vis dėlto tikriausiai sutiksite, kad mano keliami klausimai ir tikslai, kurie turėtų mus vienyti, yra labai svarbūs. Jei komercinė žiniasklaida ar LRT tokių tekstų neskelbia, o mūsų svetainė Valstybe.eu nėra pritaikyta tam, kad pasiektų visus Lietuvos visuomenės sluoksnius, lieka tik feisbukas. Taigi, kovodamas su destrukcine aplinka ir vienydamas Lietuvos piliečius remti pažangą darau, ką galiu, bet neabejoju, kad su Jūsų pagalba galėčiau gerokai daugiau. 

Want to see comments? Login to platform.
www.contribee.com

PATRIOTO UŽRAŠAI / 2024-05-23

Ar neturėtų stebinti tai, kad susitikęs su seksualines mažumas ir jų teises remiančiu Joe Bidenu popiežius Pranciškus demonstravo neslepiamą džiaugsmą, o susitikęs su Donaldu Trumpu, kuris seksualinėms mažumoms yra itin griežtas, – tokį akivaizdų liūdesį? Kaip galima paaiškinti tokį popiežiaus Pranciškaus elgesį? Kokią žinią jis siunčia pasaulio, taigi – ir Lietuvos, žmonėms?

Manau, jog atsakymas yra akivaizdus: visame pasaulyje prisidengdami katalikų religija ir kova su seksualinėmis mažumomis į valdžią braunasi politikai, verslininkai, ciniškų įtakos grupių ar kapitalo jėgų atstovai, nešantys godumą, puikybę, tamsą, karą ir žudynes. Geriausias tokios religinės lyderystės pavyzdys yra Vladimiras Putinas: jis nuolat skelbiasi krikščionybės ir, žinoma, tradicinių šeimų gynėju, tačiau tuo pat metu per pasaulį neša skausmą, griovimus ir mirtį.

Deja, Lietuvoje mes apie tai nedrįstame kalbėti net šiais metais, kai vyksta svarbiausi mūsų šaliai – prezidento ir Seimo – rinkimai. Nors rinkimams Lietuvoje daug įtakos turės faktas, kad mūsų šalyje katalikai skatinami matyti tik seksualines mažumas ir pagal tai spręsti, kuris politikas geras, o kuris – blogas, ir nesivargina pažvelgti popiežiaus Pranciškaus akimis ir pasistengti pamatyti, kad prisidengę kova su LGBT ir jų pilietinių teisių neigimu į valdžią Lietuvoje braunasi visas tuntas donaldų trumpų, net ir atvirai palaikančių didžiausią kovotoją su LGBT – mirtį nešantį V. Putiną.

Kodėl tokie politikai ar juos remiančios kapitalo jėgos yra pavojingos? Kodėl pavojingas D. Trumpas? Apie tai būtų galima kalbėti labai ilgai, tačiau pasistengsiu kuo trumpiau. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. D. Trumpas, būdamas valdžioje ir, manau, atvirai reprezentuodamas naftos korporacijų interesus, stabdė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, žaliąją ekonomikos transformaciją ir su ja susijusią technologinę pažangą. Dėl to šiandien Kinija yra pasiruošusi pagaminti daugiau nei pusę visam pasauliui reikalingų automobilių ir dominuoti elektromobilių rinkoje. Kad apgintų JAV ekonomiką, J. Bidenas Kinijos automobilių importui įvedė 100 proc. siekiančius mokesčius. Dėl laiku D. Trumpo neįgyvendintų investicijų, ginant naftos korporacijų pelnus, pažanga nebuvo skatinama, todėl šiandien demokratiniam pasauliui tenka didinti konfrontaciją su Kinija, taigi, neišvengiamai lauks naujas karas – Kinijos invazija į Taivaną. Dar svarbiau tai, kaip susiformuos pavojingiausias momentas šiame šimtmetyje, kada Rusijai gali būti naudinga smogti Lietuvai (apie tai rašiau metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje).

Visa tai suvokiant akivaizdu, kad demokratijose turėtų stiprėti jėgos, sieksiančios technologinės ir socialinės pažangos bei vienyti piliečius, kad šie orientuotųsi į pažangą ir ją remtų, o ne rūpintųsi kapitalo grupių, tarp jų – ir naftos korporacijų ar oligarchijos, kurios nemaža dalis užaugo padedama Maskvos, interesais. Šios grupės savo įtaką išnaudoja tam, kad užvaldytų teisinę sistemą ir žiniasklaidą, kad kontroliuotų ir valdytų visuomenę ir valstybę. Jei būtinos pažangos, kuri stiprintų demokratijas, o ne kapitalo grupes, nebus, jei prisidengę kova su LGBT laimės tie, kurie aptarnaus galingas įtakos ir kapitalo grupes, o ne stengsis realizuoti būtiną pažangą, kapitalo valdytojai tikrai uždirbs milijardus, tačiau pasaulio ir, tikėtina, mūsų Tėvynės, lauks naujas ir dar didesnis karas.

Manau, kad būtent tai suvokė popiežius Pranciškus, stovėdamas šalia D. Trumpo: matė ateitį su trumpais, kurioje milžiniškas karas taps neišvengiamas, o jo ugnyje paskęs ne tik Ukraina, bet ir Taivanas, o gal ir Lietuva. Tik mes nieko nematome, nes į vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio net nebandome žvelgti Pranciškaus akimis. Mes žvelgiame ciniškų įtakos grupių ir žiniasklaidos mums įstatytomis akimis, kai vienintelis pavojus, kurio turi bijoti ir prieš kurį rinkimuose turi balsuoti doras katalikas, yra seksualinės mažumos. Gali balsuoti kad ir už vietinį trumpą, buvusios sovietinės nomenklatūros, net represinių sovietinių struktūrų atstovą, net ir už tuos, kurie šiandien kolaboruoja su Ponu Mirtimi, tai yra V. Putinu, – užtenka tik to, kad toks veikėjas kaip V. Putinas pasiskelbtų krikščioniškų vertybių ir tradicinės šeimos gynėju. 

Tai neturėtų stebinti. Juk Rusija ir jos sąjungininkai visame pasaulyje stengiasi skleisti įtaigas, kurios Kristaus meilę artimui transformuotų į Bažnyčios išnaudojimą stengiantis užvaldyti pilietines demokratijas – supriešinti Bažnyčią su seksualinėmis mažumomis ir pilietine demokratija.

Gal kiek stebinti turėtų tai, kad susidaro įspūdis, jog mes Lietuvoje net nebandome šiam blogiui priešintis. Tarsi nematytume popiežiaus siunčiamų ženklų ir negirdėtume Kristaus žodžių. Pavyzdžiui, kai fariziejai bandė Kristų ir klausė jo, ar valia mokėti mokesčius ciesoriui, ar ne, Kristus atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Tačiau kai šiandien krikščionys yra bandomi tuo, ar pilietinėje demokratijoje suteikti teises bendrapiliečiams gėjams ir lesbietėms, mes neatsakome: „Atiduokime piliečiams tai, kas jiems priklauso pilietinėje demokratijoje, o Dievui – tai, kas priklauso Dievui.“ Mes pasiduodame gundymui ir sakome: „Neatiduokime, neleiskime, nemylėkime, atstumkime.“ Rūpinkimės ne Bažnyčia, ne Kristaus meilės artimui sklaida, o tuo, kaip nugalėti pilietinę visuomenę. Net nekreipiame dėmesio į tai, kad didžiausi krikščionių sąjungininkai šiame pergalingame kelyje yra šių laikų fariziejai – dažniausiai trumpistai, oligarchinių ir sovietinių klanų atstovai bei V. Putino mafija. Būtent jie yra tie, kurie pasiekę šią pergalę nori užvaldyti mūsų pilietinę demokratiją ir nuvesti ją į tą siaubingą ateitį, kokią su tokiais nugalėtojais, manau, mato popiežius Pranciškus, stovėdamas šalia D. Trumpo.

Ar mes galime šiems interesams, šiam gundymui ir krikščionybės išnaudojimui darant įtaką Lietuvos pilietinei demokratijai pasipriešinti? Jei kalbame apie šiuo metu vykstančius prezidento rinkimus, manau, kad jau tikrai ne. Juk, kaip rašiau ankstesniuose komentaruose, žiniasklaidos skleidžiamų melagingų ekonominių įtaigų galia buvo milžiniška, kaip ir demokratinių provakarietiškų politinių jėgų bei jų lyderių dergimo mastas. Demokratinės jėgos ir jų rėmėjai neišdrįso priešintis ir apsimetė, kad nieko nemato, todėl rinkimų baigtis buvo nulemta jau prieš metus. Mūsų tikėjimo išnaudojimas šį rezultatą tik įtvirtina, bet jo nenulemia, o artėjančiuose Seimo rinkimuose gali ir nulemti. Būtent todėl apie tai rašau šiandien, prieš antrąjį prezidento rinkimų turą. Galbūt matydami jo rezultatus ir tai, kaip jiems vykstant buvo naudojamasi krikščionybe, rasite jėgų susimąstyti, apgalvoti ir nebeleisti šių laikų fariziejams paveikti Lietuvos krikščionių ir taip nulemti artėjančių Seimo rinkimų baigtį?

Žinoma, atsižvelgiant į mus informacinėje erdvėje supančias informacines įtaigas, itin palankias trumpistams, putinistams, oligarchams ir buvusiai sovietinei nomenklatūrai, kaip ir į demokratinių jėgų bei jų rėmėjų silpnumą, o dažnai – ir bailumą (apie tai rašiau ankstesniame komentare), krikščioniams ryžtis matyti ne tik LGBT, bet ir D. Trumpo ar V. Putino draugus, bandančius užvaldyti valstybę, yra labai sunku.

Tačiau ar tai, kad provakarietiškos demokratinės jėgos ir jų atstovai tyli, katalikus turėtų priversti taip pat ramiai stebėti, kaip išnaudodamos krikščionybę nomenklatūrinės, trumpistams, o dažnai ir putinistams draugiškos pajėgos ims ir Seimą? Kairėje jos įsitvirtins visų pirma dėl melagingų Lietuvos žiniasklaidos skleidžiamų įtaigų ir dėl to, kad į Lietuvos socialinius tinklus ir naujienų portalų puslapius buvo įsileisti Kremliaus troliai ir botai, o dešinėje įsitvirtins pasinaudodamos krikščionybės kova su pilietine demokratija ir ją ginti galinčiomis demokratinėmis politinėmis jėgomis.

Taip dėl Bažnyčios susipriešinimo su LGBT ir pilietine visuomene bei demokratiniais Vakarais Lietuvoje formuojasi aplinka, idealiai palanki trumpistams, komunistams ir net putinistams didžiajai daliai rinkėjų į savo pusę palenkti. Kartu taip silpninamos vakarietišką pilietinę demokratiją reprezentuojančios politinės jėgos ir eliminuojamos jų galimybes laimėti šiuos ir, manau, kitus prezidento ir Seimo rinkimus. Tai suvokiant labai liūdna stebėti demokratinių jėgų ir jų rėmėjų neįgalumą ginti demokratiją ar bent jau remti tokius kaip aš, kurie tai daro. Tiesiog jie vis randa kuo pasidžiaugti, kaip pasidemonstruoti socialiniuose tinkluose, apie ką padiskutuoti, bet jokiu būdu nedrįsta priešintis demokratiją ir juos pačius traiškančiam žiniasklaidos ir informaciniam volui, kuris, kad ir kaip liūdna, šiandien yra padabintas krikščionybės rėmėjų vėliavomis.

LGBT atstovai taip pat vargu ar mums padės įveikti donaldus trumpus ir jų sąjungininkus. Tačiau ne todėl, kad LGBT bendruomenė yra pagrindinis taikinys, todėl jiems gana sunku moralizuoti krikščionis, kad religija Lietuvoje yra išnaudojama tam, kad būtų užvaldyta pilietinė demokratija. Svarbiausia priežastis, mano nuomone, yra ta, kad ir jie, lygiai kaip pažangieji konservatorių ir liberalų gerbėjai, kol kas nėra linkę persistengti nei dėl Lietuvos, nei dėl savęs. Apie tai sprendžiu iš to, kai matau, kaip artėjant antrajam prezidento rinkimų turui populiariausiame naujienų portale informuojama apie LGBT organizuojamas eitynes ir jau trečią dieną prie šio straipsnio kabo komentaras, kuriame rašoma: „Bet štai tiems, vaivorykštiniams ligoniams, reikia ant viso svieto šaukti: „Aš sergu!!...“, tačiau tiek LGBT atstovai, tiek ir Vakarų verslo atstovai, teigiantys, kad remia seksualines mažumas, solidarizuojasi su konservatorių ir liberalų politikais ir apsimeta, kad šių siaubingų įtaigų ir dergimo, kurio tikslas – koduoti visuomenei nuostatas, nukreiptas prieš LGBT bendruomenę ir pilietinę demokratiją, nemato. Nes kovoti paraduose ar savo socialiniuose burbuluose yra daug saugiau ir linksmiau nei drįsti susipriešinti su dominuojančiomis galiomis, taip pat ir žiniasklaidoje, kurios siekia valdžios, o tave skandina, kad užvaldytų valstybę.

Taigi, pagalbos nebus, Kristų mylintys katalikai turės patys vaduotis iš įtaigų lauko, kuriame prisidengdami kova su LGBT Lietuvoje valdžią į savo rankas stengiasi imti tie, kurie yra galingiausi, bet nebūtinai padoriausi, o gal net pavojingiausi mūsų valstybės saugiai ateičiai.

Ar gali būti, kad Lietuvos katalikai susimąstys ir pradės labiau bijoti, kad rinkimus gali laimėti tie, kurie rūpinasi savimi ir savo aplinka bei valstybės ir piliečių valdymu, o ne bendru gėriu ir saugia piliečių valstybės ateitimi? Netikiu, nes matau, kaip galingai veikiama stengiantis, kad kiekvienas doras katalikas taptų šių laikų fariziejų bendražygiu. Iš šios galios lauko vaduotis labai sunku net ir patiems drąsiausiems (beje, dažnai būtent katalikai tokie ir yra). Ne veltui man kartu su bendražygiu Almantu Gliožeriu stengiantis vienyti Lietuvą kovai su Rusijos koncernais „Gazprom“ ir „InterRAO“, daugeliui politikų su šiomis jėgomis kolaboruojant, o verslui bijant šią kovą remti, dažniausiai būtent krikščionys verslininkai įveikdavo baimę ir ryždavosi mus remti. Liūdna, bet vykstant Rusijos karui Ukrainoje ši galia silpsta, nes darant įtaką ne tik visuomenei, bet ir Lietuvos elitui, taip pat ir tiems, kurie išpažįsta krikščioniškas vertybes, veikiama labai kokybiškai – vos ne kiekvienas asmeniškai apsupamas ir užverbuojamas veikti išvien su fariziejais, kad iš viso Kristaus mokslo liktų tik priešprieša su gėjais ir lesbietėmis bei su pilietine demokratija. Taigi, vis daugiau šviesių katalikų pasiduoda, stengiasi nematyti to, kaip išnaudojamas jų tikėjimas, užmerkia akis prieš naftos mylėtojo D. Trumpo ir kruvinojo V. Putino, jų draugų bei sąjungininkų keliamą pavojų, ir stengiasi, kaip moko fariziejai, matyti tik vieną blogį – LGBT bendruomenę. Taigi, elgiasi priešingai nei popiežius Pranciškus: šypsosi D. Trumpui ir piktai kaip į didžiausią blogį žvelgia į J. Bideną. Rūpinasi, kaip jie atrodys tikslingai aplink juos suformuotoje farizietiškoje realybėje, o ne tuo, kaip ginti savo valstybės ir žmonių saugią ateitį, savo pilietinę demokratiją ir savo religiją nuo išnaudojimo.

Kodėl aš tai rašau, nors neturiu net vienos tūkstantosios garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo, kad man pavyks paskatinti krikščionis pasipriešinti fariziejams ir nepadėti trumpams? Tikriausiai todėl, kad tikiu į Dievą, tikiu, kad jam nėra neįmanomų dalykų, bet labiausiai todėl, kad žvelgdamas į popiežiaus Pranciškaus akis matau tą siaubą, kurį žmonijai ir ypač Lietuvai gali atnešti pilietinės demokratijos nuosmukis ir trumpistinė ateitis.

Pažįstu save ir žinau, kad jei ši ateitis kitą dešimtmetį mus ištiks, man nepavyks apsimesti, kad nesupratau kylančio pavojaus, imti ir nusiplauti rankas, matant į pražūtį vedamą Lietuvą. Štai kodėl turiu rašyti ir bent pabandyti, net jei stengdamasis ginti tai, kas yra svarbiausia, jaučiuosi nevertas, žiauriai prisidirbęs, susimovęs, silpnas ir nuodėmingas žmogus. Tačiau aš tikiu, kad turime stengtis mylėti, turime stengtis vienytis vedami meilės ir siekdami bendro gėrio, nes būtent toks yra tikėjimas į Kristų, kuris mane stiprina ir leidžia džiaugtis tuo, kad esu.

Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

Want to see comments? Login to platform.
Show more posts