Tarp ilgamečių neblėstančių seimūnų, kurie mūsų vietiniame arba Europos Parlamente įsitrūnijo dar nuo carinmečio (tikiuosi, humoras jums nesvetimas) gyvena per neišmatuojamą atstumą ir dar didesnėje atskirtyje nuo kažką veikiančių žmonių pasaulio, nei tik pajėgiame įsivaizduoti. 

Seimo, EP koridorių ar nebylių ministerijų kabinetų bastūnai ir kėdžių trynėjai yra net ne iš kitos planetos, o iš kitos galaktikos - mentalinės, juslinės, moralinės. 
 

Taigi, jie - svetimkūniai, praktiškai ufonautai, kurie, priešingai nei rodo filmuose, nė nebando su mumis, labiau žemiškomis būtybėmis, užmegzti kokio nors kontakto. 

Amžinų politikų sąmonė ir jausmai veikia absoliučiai kitaip nei žmonių, turinčių arba ilgą laiką turėjusių sau ir savo vaikams duoną bei sviestuko ant plutos pelnyti realiu darbu, o ne jo imitavimu. 

Chroniški valdžios atstovai, niekaip nepaliekantys savo suolo Seimo belangėje ar Briuselio stiklainiuose, paprastai mažai kuo skiriasi nuo profesionalių pašalpinių, kurių tikslas - ne kaip generuoti pajamas, o kaip prasitęsti valstybės išmokas ir ieškoti plyšių naujoms paramoms gauti. 

Beje, pastarieji profesionalai bent jau turi domėtis įstatymais ir jų pakeitimais, galvoti schemas, įjungti kūrybiškumą, kreiptis į valstybės įstaigas ir varstyti nykių pastatų duris, ieškodami būdų neįgalumui, nedarbingumui ar kokiam kitam apmokestinamam pažeidžiamumui susiveikti. 
 

Reikia būti, taip sakant, ant pulso. Juk paraminiams pinigams susikombinuoti reikia, šiaip ar taip, atitikti tam tikrus kriterijus, kažką beveidžiam niūriam biurokratiniam aparatui įrodyti, pildant anketas ir mojuojant valdininkams iš visų pakampių bei komisijų surinktais dokumentais. Net kompiuteriu svarbu mokėti naudotis, kadangi vis daugiau reikalingų užpildyti formų yra internete. 

O invaziniai valdžios tipeliai ir tipužėlės neprivalo atitikti jokių reikalavimų ar kam nors ką nors įrodyti. Už juos daug ką daro valstybės išlaikomi asistentai. 
 

Tiesa, amžinus politikus ir amžinus pašalpinius sieja ta pati funkcija - melžti biudžetą, traukti sau mokesčių mokėtojų pinigus, patiems į bendrą valstybės aruodą nieko neatiduodant. Tik Seimo ir ministerijų šliužai dar turi galimybių pasipinigauti papildomai už nieko neveikimą,  tiksliau, pasyvumą kokiu nors visuomenei aktualiu klausimu, reikiamo mygtuko paspaudimą balsavimo metu ar kokio akto pasirašymą. Už tai jie iš suinteresuotų grupuočių gauna ką nors barteriu - gerą konjako butelį, pastovėjusių šokoladinių saldainių su likeriu dėžę, dargi kartais ir grynųjų vieną kitą kaladę ar aukštesniame lygyje - legalizuotus atmilžius per fiktyvius vienkartinius projektukus artimiesiems - kam kokią atseit paskaitėlę paskaityti, parodyti beprasmį performansą ar atlikti neva mokslinį tyrimą. 

Atsakomybės politikos amžiniesiems - jokios, kad ir ko primakliuotų, kad ir kaip drastiškai pažeistų viešąjį interesą. Atsakomybė tik naglai vaizduojama: koks kaimo kultūrnamio cirkininkas išmetamas iš Seimo, bet, žiūrėk, štai jau įsirango į EP su dešimčia kartų didesne alga bei privilegijomis. Iš savo darbo vietos skrenda kokia ministrėlė už vyrelio nuodėmes, bet sekite naujienas, ir sužinosite, kad tuoj ji gaus dar geriau apmokamą specialiųjų veltėdžiavimo įgūdžių besiprašantį postą kitoje niūrioje kontoroje. 
 

Visi šie parazitizmo išpažinėjai - kaip sunkūs mažamečiai, kurių iškrėstas šunybes nuolat turi glaistyti ir pridarytus nuostolius kompensuoti nuvargę tėvai ir globėjai. Šiuo atveju mes, mokesčių mokėtojai, atliekame jurodiškai įpareigotų atsakyti suaugusiųjų vaidmenį. 
 

Išėjus žalingam įstatymui, paslaptingai dingus dešimtims milijonų eurų, atkakliam piliečiui laimėjus bylą prieš tarnybų savivalę ir persekiojimą, pavyzdžiui, prieš Vaiko teisių apsaugos sistemos smogikus ar policijos pareigūnų neproporcingus veiksmus, juk mokame mes visi, o ne tie veltėdžiai, kurie lengvabūdiškai ar it per apsėdimą dėl visiško proto užtemimo uždegė žalią šviesą destruktyvioms institucijų praktikoms arba joms laiku neužkirto kelio. Po to mums kyla mokesčiai, akcizai, viskas ir bet kas, kas būna ir gali būti apmokestinama, o jei dar neapmokestinta, bus apmokestinta. 

Pažiūrėkit, kaip įstatymų leidėjai ir reformų šaukliai šaiposi iš mūsų. Beskite į bet kokią sritį. Na, tarkim, į sveikatos apsaugos sistemą. PSD kasmet didėja, o paslaugų pasiekiamumas tampa jau anekdotiniu: gyventojai dalijasi tikromis istorijomis iš 2024-ųjų pavasario apie užregistruotą vizitą pas gydytoją 2027-iesiems! Bet tai - dar smulkmenos. 

Štai žmogus dirbo visą gyvenimą legaliai, mokėjo mokesčius, o kai atėjo metas jį nukaršinti, artimieji sužino, kad nemokamą - tiksliau, per visą gyvenimą avansu apmokėtą - slaugą ar priežiūrą gaus tik keliems mėnesiams, o nenorint nutraukti teisėtai uždirbtos pagalbos, valstybė nuskaičiuos visą pensiją iki paskutinio cento ir dar teks primokėti viršaus, jei senjoras drįsta turėti nuosavybės, pavyzdžiui, gyvena vieno kambario bute, kurį dar darbingo amžiaus būdamas prieš pat užsitarnautą poilsį spėjo bankui išsimokėti, arba nedidelį butuką įsigijo, atsikratęs erdviais neekonomiškais apartamentais ar sodo nameliu. 

Esmė - ne ką ir kiek senolis turi ar kada kokį būstą įsigijo, o kad sistema apskritai drįsta kėsintis į jo nuosavybę. Pastangos užsitikrinti minimalų komfortą senatvei gali būti pavojingos dėka valdžioje bezdančių rėksnių bei tylenių. Koks skirtumas, ar politikiukai artistiškai šūkauja ir skėryčiojasi, vaidindami maištininkus, ar apsimetėliškai mandagiai tyli, jei vis tiek nieko nepadaro galutiniame rezultate. 
 

Šlykšti socializmo ir komunizmo grimasa: esi kaltas vien tuo, kad turi, ir negali gyventi nė per vieną spindulėlį geriau, ir tegul tavo vaikai vargsta, bandydami apmokėti tavo norą egzistuoti bei kvėpavimą, patys apsikrovę paskolomis ir įsipareigojimais išlaikyti jau savo atžalas.  

Su švietimu tas pats. Mokymo ir mokymosi sistema akivaizdžiai pešiojama, mokslas valstybinėse ugdymo įstaigose virsta išsilavinimo parodija, ir tik privačiose mokyklose atsiranda alternatyva siekti kolybiškesnio ar specifinio, gilesnio išsimokslinimo. Mat kuo daugiau išprususių piliečių valstybei - jau nebe jokia prerogatyva. Dabar prioritetas - kuo mažiau atskleistų ir išlavintų talentų. 

Ir taip toliau. Bet ar matėte bent vieną Seimo narį ar ministrą, nuteistą už tyčinį žmonių skurdinimą, bukinimą, žeminimą? O apvaginėjimą? Kitas niekšybes? Ne. Tik parodomosios intrigėlės apie kyšininkus, ir tai ėmusius arbatpinigius, čekiukų skandalai, giminystės ryšiai prie bendrų resursų. Visa tai yra menkniekiai, lyginant su milijonų įsisavinimo aferomis per covidinę psichozę, ginklavimosi ir karo paniką, elektros šoką (ar šokį) bei kitas dirbtinai ir grubiai keliamas bangas žmonių naivumo, įaudrintų baimių arba abejingumo kaina. 

Taigi, tie ypatos, įsitaisę Parlamento rūmuose ir pabirę vyriausybėje, prie to, kad nuosekliai daug kam kenkia, nė nebando savo griaunamosios galios kompensuoti. O kaip galėtų, jei neturi įpročio dirbti ir siekti apčiuopiamų rezultatų? Pastatykit prie prekystalių turguje tokius anūkus ir vaikiukus matukus, niekada nedalyvavusius gyvoje darbo rinkoje, vien tik kištus ir prakištus į valdininkijos skyles bei politines angas, ir išryškės, kad braškėms ar trikotažui pardavinėti reikia daugiau kompetencijos ir proto nei trintis valdžios paviršiuose. 

Jie gauna algą už tai, kad yra. Visai nesvarbu, kiek ir ką padaro. Jie ne tik kad nesukuria jokios pridėtinės vertės ar darbo vietų kitiems, jie vien ima ir neduoda visuomenei nieko. 

Tai - vienintelė biudžetininkų kasta, kurios atstovai gali išvis nieko neveikti. Palyginimui priartinkime save išlaikančių veiklių žmonių iš privataus sektoriaus rūšį - vadinamuosius freelancerius, iš nesuvokimo ar kaip tik tyčia valdžios durnių bei propagandistų pravardžiuojamus gyvulių ūkiu. Tai - pagal individualios veiklos pažymą arba verslo liudijimą dirbantys kūrėjai, amatininkai, prekeiviai, laisvai samdomi konsultantai. 

Freelanceriai patys sau susikuria darbo vietą per grandinę veiksmų. Jiems neužtenka sugalvoti kokią nors atrakciją, iškepti tortą, sumontuoti žaislą, pasiūti drabužį, nutapyti paveikslą, išversti ar parašyti straipsnį arba knygą. Jei nori užsidirbti sąžiningai, be valstybės paramos po paraiškų ir netikrų, saviems subalansuotų konkursų priedanga, dar reikia tą savo  sumanytą pramogą ar paslaugą, o gal pagamintą daiktą ar produktą parduoti. Kol neparduos, negaus nieko, absoliučiai nieko, ir niekam nebus įdomu, kiek laiko sudėjo, kiek pinigų turėjo įsukti, kiek energijos atidavė, kad nauja prekė ar paslauga gimtų, ir iš ko gyveno, ją kurdami. 
 

Palyginimui - Seimo nariai gali ateiti į salę tik pakrapštyti nosį ir suvalgyti savo snarglį posėdžio metu, bet ir to turi teisę nedaryti ir, jei daugmaž kartais vaikščios į savo darbo vietą tik pasirodyti, jie jau gaus algą su visomis socialinėmis garantijomis. 

Tęsiant apie freelancerius. Šiam save išlaikančių gyventojų sluoksniui priklausantys specialistai, meistrai ar kūrėjai ne tik turi gerai atlikti konkrečias užduotis, realizuoti savo sumanymus, bet dar ir privalo rūpintis, kad būtų pastebėti ir klientų įvertinti kiekvieną kartą, kad procesas nesustotų. Taigi, jie kuria ištisą informacijos, komunikacijos ir marketingo tinklą apie save, savo darbus arba už asmenines lėšas samdo rinkodaros ir reklamos profesionalus. 

Nepriklausomi amatininkai, menininkai privalo reklamuotis, ir ne bet kaip, o kad priviliotų užsakovus ir pirkėjus. Būdai tam yra įvairūs, bet pagrindiniai - du: sukurti tokį tokį darbo rezultatą, kad pirkėjai būtų patenkinti ir kitiems šias paslaugas ar produktus rekomenduotų; kitas būdas - palaikyti matomumą ir žinomumą, kad tas paslaugas, kūrybą pasirinktų ir tie, kurių  rekomendacijos iš lūpų į lūpas dar nepasiekė. Išlikti matomam ir ryškiam informacijos kriokliuose yra tikras iššūkis, reikalaujantis ne mažiau energijos ir išmonės nei pats kūrimo ar gaminimo procesas. 

Tiesa, ir seimūnų matomumas bei reitingai turi kilti. Bet juos kelia ne jie patys, ir ne jie patys sąmoningai su tuo dirba, o vėlgi - už mūsų visų pinigus šį darbą atlieka pasamdyti patarėjai, viešųjų ryšių, komunikacijos, įvaizdžio ekspertai. Dar prisideda žiniasklaida, ieškanti “charakterių”. Taigi, tie politiniai pliauškučiai į eterį praeina tik kaip stumdomos lėlės. 
 

Aišku, tai - dar ne viskas. Freelanceriai sirgti negali. Jei susirgs, darbo laiku neatliks, tai ir pinigų negaus. Niekas šiais laikais nemoka pinigų už neatliktą darbą, aišku, išskyrus valstybiniame sektoriuje, bet ir tai daug kur reikalaujama bent šiokių tokių ataskaitų. Tik valdžios grynuoliams nereikia prieš nieką nieko atsiskaityti, o jei ir reikia, užtenka suvaidinti kažką padarius visuomenės labui, pavyzdžiui, pašūkauti debatų laidoje, pasiselfinti Briuselyje arba pasirodyti TV eteryje su dokumentais  rankose ir taip sukurti atskaitomybės prieš rinkėjus iliuziją, o iš tikro segtuvai gali būti tušti. Net jei lapai pripildyti, visai nesvarbu, kokiu turiniu. 

Freelanceriai atostogoms sau turi užsidirbti į priekį, niekas jiems neskiria jokių atostoginių. Išeitinių irgi ne. Freelanceriai privalo patys kontroliuoti savo laiką taip, kad ir uždirbtų, ir dar galėtų pailsėti ar porą dienų pasirgti. Bet kol ilsėsis ar sirgs, įplaukod stos. Jei buvo avansu sumokėta, darbas nepabėgs, vis tiek teks atidirbti pasveikus. Valdžios dykaduoniams tai nepažįstama praktika.

Taigi, jūs suprantate, kad daugiau jokio kito darbo, išskyrus seimūno, neturėjęs žmogysta negali įsivaizduoti, ką reiškia nuolatinis rungtyniavimas, konkurencija, pastangos išlikti matomiems ir įvertintiems klientų gyvoje, nestabilioje mažytėje rinkoje ir įtampa bei nežinomybė dėl ateities? Arba ką reiškia patiems šerti “Sodrą”, mokėti kitus privalomus ir neišvengiamus mokesčius, net ir ištikus nesėkmei ar “žanro krizei”. Pinigai patys “Sodrai” ir Mokesčių inspekcijai nepasigamina. O seimūnai ir kiti invaziniai padarai apie tai nė nesusimąsto, jiems viskas atrodo kaip prigimtinė duotybė, savaime ir atsitiktinio. 

Tad jau turbūt pradedate suvokti, koks milžiniškas mąstymo ir santykio su pasauliu atotrūkis kybo tarp dirbančiųjų ir įsitaisiusių valdžioje. 
 

Neturint gebėjimų nei įgūdžių suktis, galvoti, skaičiuoti, smegenys ilgainiui atrofuojasi, toks žmogus galutinai atitolsta nuo visuomenės poreikių ir aktualijų. Jam tų, kuriems per rinkimus žadėjo padėti, problemos su niekuo neasocijuojasi ir jo širdies nekaso, nes jis, ir šiaip iš prigimties ajausmiškas, dar ir negeba svetimų patirčių perleisti per save. 

Tai ar galima išvis normaliai žiūrėti į besiblaškančias parlamentines ar ministerijų idškamšas? Nebent nieko nedarymą ir nuolatinę veidmainystę irgi vertintume kaip sunkų darbą. Bet pakankamai protiškai ir jausmiškai išsivystęs ir su bent šiokiu tokiu potencialu žmogus vis tiek taip ilgai netemptų.
 

Įsivaizduokite: išrikiuoja prieš jūsų nosį įvairios patirties kriminalinėse veiklose turinčius tipus į vieną eilę, o psichinius ligonius, suskirstytus  į atskirus būrelius, – į kitą, ir jums primygtinai liepia bent kurį nors vieną ar grupelę iš tų surūšiuotų rinkti į Parlamentą. Esate spaudžiami iš šių dviejų kategorijų asmenų būtinai išskirti savo favoritus, nepaisant to, kad nei vienas jums neatrodo tinkamas atstovauti įstatymų leidėjams. Tačiau verčia jus pareikšti valią per jėgą ar šantažo būdu, mažų mažiausiai grasinimais ir krebždenimais į jūsų sąžinės kampučius.

Raginimai, baksnojant į pirmąją eilę, atrodo maždaug taip: „Jei neturi tvirtos nuomonės, balsuok už Antano gaują, nes šie vyrukai išžagino keliomis merginomis mažiau nei Vytauto grupuotė“; „Turėtum pasirinkti mažesnę blogybę – verčiau į mokyklas įleisti kokaino platintojus nei amfetamino pardavėjus. Juk milteliai šniaukti į nosį nėra dar taip blogai kaip stiprios sintetinės tabletės“; „Žiūrėk, anos brigados lyderis – jaunas, dar nespėjo užsakyti tiek žmogžudysčių kiek prieš tai buvęs vadas, jau senas pirdyla. Leiskim jaunimui atskleisti savo talentus“; „Negi tau nepabodo tie patys tironai. Šitie naujieji bent jau – rafinuoti sadistai, suteikim jiems šansą“; „Tu nori dar vienos tų pačių plėšikų kadencijos? Kiti vagys bent jau gražiai nuaugę, nebe sovietinio mąstymo, tai grobs iš mūsų kitus dalykus nei tie pireštvaniniai svetimo turto prievartautojai“. 

Nei vienas argumentas jūsų neįtikino? Tada vestų jus prie antros kandidatų eilės ir spaustų jus balsuoti, įkinkę tokią retoriką: „Šitie turi bipolinį sutrikimą, bet jų kliedesiai nėra tokie agresyvūs kaip anos grupelės“; „Tam pacientų ratui priklauso beviltiški psichiniai, tačiau tarp jų įsipaišę keli, kuriems tramdomųjų marškinių nereikia, tai geriau rinkti kažką iš pastarųjų nei leisti, kad jų vietą užimtų tie ekstremaliai problemiški bepročiai”; „Tu privalai balsuoti už tuos, kurie turi tik neryškiai sutrikusį intelektą, antraip vietoj jų ateis stipriai išreikšti imbecilai“. 

Neturiu nieko prieš psichinius ligonius. Juos ir jų artimuosius nuoširdžiai užjaučiu, bet patys suprantate – žmonės yra skirtingi, gali dirbti skirtingus darbus ir prisiimti nevienodą atsakomybę už kitus, priklausomai nuo įgimtų savybių, profesinių įgūdžių bei sveikatos būklės, apskritai savijautos, tad asmenys su protine negalia ar pakrikusios emocinės būklės neturėtų užsėsti kėdžių Parlamente, kur sprendžiami svarbūs tautos reikalai, nei taikytis į ministrų postus. 

Taigi, vargu ar, patys būdami adekvatūs, savo noru, nieko neverčiami su džiaugsmu ir kupini tikėjimo, kad nuo šiol jūsų gyvenimas pagerės, pultumėte balsuoti už kriminalinį veikėją, kuris yra padaręs tik truputį mažiau smurtingų nusikaltimų nei vyresni, labiau toje srityje patyrę jo kolegos galvažudžiai, arba su šviesia viltimi rinktumėtės silpnesnį šizofreniką iš dviejų ligonių, kurių abiejų vieta bet kokiu atveju – gydyklose, o ne Seimo salėje. 

Intelektualesni, kūrybiški, plataus akiračio visuomenininkai, kurie yra ir konkrečias vertybes išsigryninę, ilgai tarp glitnių prisitaikėlių ir agresyvių anomalijų neišsilaiko arba tą kūrybingąją mažumą komplikuota ir primityvi dauguma tiesiog išstumia kaip baltas varnas. 

Metai iš metų mums prakišinėja politikus, kurių didesnė dauguma priklauso pirmai arba antrai rūšiai iš čia minėtų – šlykščius, atvirus nusikaltėlius arba (ir) visiškus proto ar sielos ligonius ir ragina mus su šiais atgrasiais, ne į savo vietą pataikiusiais personažais tapatintis. Dar išlenda kokie nors bobausiai be savo vertybių ir rėkia: „Vienykimės, kad į valdžią nepralįstų tie patys!” 

Kodėl turėtumėte vienytis su ta dalimi gyventojų, kurių pažiūros jums nėra priimtinos? Tik todėl, kad prie lovio prasibrautų pertrauką turėję ir opoziciją pavaidinę arba naujai išveisti, tačiau iš esmės tokie patys kriminaliniai tipeliai arba klounai neadekvatai?  

Vis dėlto žmonių atmintis fenomenaliai trumpa, dar ir Stokholmo sindromas daugumą kankina:  balsavimo teisę turintys piliečiai linkę pamiršti, ko politikos veteranai pridirbo ir kaip savo rinkėjams pakenkė, todėl už juos balsuoja vėl ir vėl. Jei piliečiai balsuoja ne už tuos pačius, tai už pastarųjų klonus, šventai tikėdami, kad vieni turto prievartautojai yra kažkuo geresni už kitus turto nusavintojus, arba kad vieni turintys rimtų elgesio problemų kažkuo pranašesni ir protingesni už kitus traumuotus nelaimėlius, o pasitaiko, kad naujus kandidatus laiko kone mesijais. 

Artėjant rinkimams, žmonės kažkaip stebuklingai ima ir patiki, kad tik tik susiformavęs kriminalinių elementų klanas juos išlaisvins nuo užsitrūnijusios brigados reketo, o „šviežiai“ diagnozuoti ligoniai elgsis racionaliau, bus labiau nuspėjami ir priims logiškesnius sprendimus nei prieš tai siautėję bepročiai. 

Taip ir vyksta rotacija – viso labo vienus nusikaltėlius valdžioje keičia kiti, vienus proto ir dvasios ubagus išstumia kiti moralės luošiai, ir žadėto pagerėjimo bei stabilumo kaip nėra, taip nėra, o įstatymuose, nuolatinėse sveikatos apsaugos, švietimo, teisėsaugos reformuose senus kliedesius atskiedžia ir papildo nauji marazmai, ir eilinį sykį didesnė dauguma rinkėjų, kurie turėjo vilties, lieka durnių vietoje. 

Klausydami ir skaitydami žinias apie naujus draudimus, suvaržymus, reikalavimus, šizofrenines ar tiesiog destruktyvias pertvarkas, grandiozines aferas ir kaimo lygio aferytes, korupcijos skandalus ir kaltųjų nebuvimą, šie išsižioję stebisi, kaip čia juos apėmė jausmas, kad atsidūrė kalėjime arba psichiatrinėje ligoninėje, kur kasmet daugėja durų be rankenų ir langų su grotomis. 

Šis beprotnamis tik plėsis, kol bus gyventojų, save skandinančių ir paskui save kitus traukiančių  į iliuziją, kad viena partija kažkuo geresnė už kitą. Kol rinkėjai neįsisąmonins, kad jie remia visiškai tas pačias marionetines nusikaltėlių ir ligonių iškamšas, tik skirtingomis pavardėmis ir nevienodais klikų pavadinimais, tol valdančiųjų šutvė ir toliau visus kvailins, plėš, prievartaus ir tyčiosis iš naivuolių. 

Visai nesvarbu, kaip naujai išrinkta partija ar susidariusi koalicija vadinsis – ar Tėvynės sąjunga, ar Barygų sąjunga, ar Žalieji valstiečiai, ar Valstietiški žalieji, ar Socialdemokratai, ar Socialbanditai, ar Nacionalinis susivienijimas, ar Nacių susivienijimas, ar Liberalai, ar Bolševikai, ar Violetinių pedofilų medžiotojai, ar Vaivorykštiniai ikrai, ar Lietuvos sąrašas, ar Lietuvos pagalbos Ukrainai sąrašas, ar Sąžiningų kyšininkų partija, ar Intelektualių otkatų sąjūdis, ar Putino Penktoji kolona, ar Sorošo šešetukai, ar Davatkų ir megztų berečių konglomeratas, ar Svingerių ir triperistų laisvės unija. Skirtumo tarp jų nėra jokio arba beveik jokio, nes prigimtis visų vis tiek vienoda, tik su savitais nukrypimais, o nepritapėlius vis tiek sutrikusi dauguma suėda ir suėdę atrajoja. 

Visos laiko patikrintos partijos ir politiniai judėjimai, kuriems leidžiama imituoti įvairovę, Lietuvoje yra tokie iki nuobodulio vienodi ir beveidžiai, kad šiems nesavarankiškiems, dirbtinai pagamintiems dariniams yra per daug garbės, kad kalbėtume apie kokius nors jų ir jų programų skirtumus. Tas pats, kas rimtai diskutuoti, kuris parazitas organizmui sveikiau arba blogiau – kaspinuotis ar askaridė ir kurio iš jų kiaušinėliais prikimštą tabletę verčiau nuryti, siekiant greičiau sukūsti. 

Karikatūra (ji – ne mano, autorius nenurodytas), kuria čia pasidalijau, tiksliai ir taikliai atspindi rinkimų ir apskritai politikos esmę. Eikit balsuoti „už mažiau blogus“ tik todėl, kad tie patys vilkai, žadantys avims tapti vegetarais, jums išgalvojo teoriją, jog balsuoti yra kažkokia dorybė arba pilietinė pareiga. Maždaug tokia pati pilietinė pareiga kaip skaičiuoti savo CO2 pėdsaką netyčia pagadinus orą po didelės pupelių porcijos arba kaip badytis į petį už laisvę. 

Ką siūlau? Neprivalau nieko siūlyti, bet pritariu idėjai, kad jei protingi žmonės per artimiausius rinkimus į Seimą visai neitų balsuoti, Lietuvoje mums visiems gerai žinoma, įsiėdusi partija laimėtų surinkusi kokius 20 procentų balsų, maksimum 25 procentus, kurie nepasiektų nė reikiamo skaičiaus rinkėjų, kad rinkimsi iš viso būtų laikomi įvykę. Ne nuo visų balsavusiųjų, o pabrėžiu, iš viso tiek. Tuo metu visos kitos partijėlės surinktų po nulį. 

Šį apytikslį kiekį nuspėju, remdamasi tokiais paskaičiavimais: anot sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio, kas aštuntas Lietuvos gyventojas turi kokių nors psichikos sveikatos problemų. Vadinasi, vienas iš aštuonių reiškia maždaug 12,5 proc. rinkėjų, o tai gali atitikti tos destrukcinės partijos nepakaltinamų gerbėjų kiekį (taip sakant, atitinka kirvis kotą).

Nuo šio gauto skaičiaus atmeskime kelis procentus, nuspėdami, kad dalis iš jų yra niekuo dėti nepilnamečiai ir balsuoti dar negali, tačiau pridėkime dar keletą ar keliolika procentų sveikų, mąstyti lyg ir gebančių, tačiau į situaciją neįsigilinusių, žymiai prasmingesniais dalykais gyvenime nei politiniai klausimai užsiėmusių ir tiesiog paviršutiniškai suklaidintų rinkėjų. 

Visas pasaulis pamatytų ir pakrauptų, kad rinkimai Lietuvoje buvo nelegitimūs, kadangi demokratinėje, laisvą valią turinčioje respublikoje taip nebūna, jog absoliuti dauguma rinkėjų, kurių ir taip labai mažai atėjo balsuoti, pasisakytų už tą pačią partiją. Toks scenarijus įmanomas tik diktatūrinėse valstybėse. 

Kol kas tai skamba nerealiai, bet ar tai gali virsti tikrove, priklauso tik nuo mūsų pačių sąmoningumo ir valios. 
 

Jei tokiam pasiūlymui nepritariate, tebūnie, juk kiekvienas turi teisę vertinti savaip. Jei tikite, kad, tarkim, jums simpatijas kelianti nauja alternatyvi jėga nebus užgožta ir išspirta, tai irgi jūsų pasirinkimas taip manyti dėl saviguodos. Jei esate įsitikinę, kad egzistuoja tikra opozicija, taip galvoti jums irgi nedraudžiama. Jei jums atrodo, kad atliksite prasmingą darbą, sukeitę vietomis kai kuriuos politikus tiesiog kaip figūras perstumdę šachmatų lentoje, tai irgi prašom, kadangi vaistų nuo naivumo ir trumparegiškumo nėra, o jei yra, tai juos dar reikia rasti ir nuryti. 
 

Kad ir kur, kad ir kaip ieškotumėte išsigelbėjimo, gerbkite kitus ir neverskite žmonių daryti to, kas jiems atrodo beprasmiška, žalinga ir vulgaru, pavyzdžiui, balsuoti už tuos, kurių nenori matyti valdžioje taip pat kaip tų, kurie joje jau yra, taigi, nestumkite ir negundykite kitaminčių atiduoti savo brangaus balso kažkam ar bet kam kitam, tik ne tam. 

O jei atvirai, man visiškai vienodai. Nuoširdžiai vienodai. Jei mano darbas nebūtų kritikuoti politikų ir jų žygdarbių, tai išvis tuo rūpesčiu nesidalinčiau. Tik dėl kitų, silpnesnių ir kenčiančiųjų, kažkiek išgyvenu. 

O šiaip laisvas žmogus čia, pas mus, turėjo ne vieną šansą įsitikinti, kad jo gyvenimo kokybė ir laimė negali ir neturėtų priklausyti nuo jokios mokesčių mokėtojų pinigų ir ES struktūrinių fondų lėšų įsisavintojų šaikos – reikia įgusti tvarkytis patiems ir gyventi sau, iš valdžios nesitikint nieko, jai duodant kuo mažiau progų penėtis iš mūsų baimių, silpnybių bei kišenių (kai tik pajaučia žmonių netvirtumą, iškart lipa ant galvų) ir ieškant efektyvių būdų, kaip jos žalingus sumanymus nugesinti arba apeiti ir jai elegantiškai atkišti špygą atgal. Tik tiek. 

Azijos pasaulis – seniausias, giliausas, platus. Tradicijos joje tarp dabarties ir praeities nėra atsiplėšusios, nebent pakitusios ar aptirpusios. Rytuose pampsta galingiausios ir ekonomiškai stipriausios šalys. Technologijų inovacijos ir urbanistikos plėtotė su visais pranašumais bei destrukcija jose pirmauja. Tačiau tai – tik išorinė luobelė, po ja slypi toks mąstymas, etika ir normos, kurias eiliniai turistai ar laikini svečiai iš Vakarų paprastai pražiopso ir nesupranta jų įtakos. 

Palyginčiau šią būseną su „kitoniško“ maisto ragavimu: juslės identifikuoja neįprastą skonį, jis gali sužavėti, gali sukelti pasibjaurėjimą, tačiau ragautojas nepajėgus atspėti esminio ingrediento ar prieskonių, kurie tą patiekalą daro įsimenamą. O su kultūros pažinimu viskas dar sudėtingiau. 

Kas ta Rytų Azija? 

Vis dėlto Rytai – labai abstrakti ir gigantiška kategorija. Į ją telpa šimtai tautų ir įvairios jų dramos, bent kelios religijos, daugybė filosofijos mokyklų, skirtingi režimai. 
 

Iš žemėlapio šįkart priartinsiu Rytų Aziją. Pagal klasikinį skirstymą, į Žemės dalį, dar vadinamą Tolimaisiais Rytais, nenuginčijamai įeina Kinija – visas tos planetos pusės civilizacijos pagrindas, taip pat Japonija ir Korėja. 

Šį trikampį sieja kiniškos, konfucianistinės kultūros srovė bei ta pati Mahajanos budizmo mokykla. Kinijoje ji vadinama čan, Japonijoje, šiek tiek prisitaikiusi prie vietos temperamento, įgijo dzen pavadinimą, o Korėjoje, pakitusi tik truputį, tapo seon. Korėjos yra dvi – Šiaurės ir Pietų. Šiaurės Korėja nuo pasaulio vis dar užsidariusi, tad galime nerti tik į Pietų Korėją. 

Prie Rytų Azijos priskiriamas ir Vietnamas, bet jis, mano požiūriu, jau yra kitoks, tai – tarsi tarpinis variantas tarp Kinijos ir Pietryčių Azijos. Nesuklystume Rytų Azijai prikabinę ir Singapūrą. Nors būtent kinai yra šios mažytės savitos planetos gyvasties jėga, ji yra kaip alternatyvi realybė didžiajai Kinijai ir verta atskiro dėmesio, kaip ir Kinijai priklausantis Honkongas bei jai giminingas Taivanas. 

Taip pat prie Rytų Azijos dažnai prišliejama Mongolija. Manau, klaidingai. Tai yra jau visiškai svetimo charakterio čia minėtam „trikampiui” kraštas, ir apie Mongoliją bei jos kiną papasakosiu plačiau kitąsyk. 

Atrinkau iš Rytų Azijos branduolio jau XXI amžiuje kurtus filmus. Iš viso devynis – po tris iš kiekvienos to regiono šalies. Šių kino kūrinių sąmoningai nevadinu geriausiais, nes, kaip ir anksčiau pabrėžiau, toks apibūdinimas yra labai sąlyginis. Veikiau tai bus kino kūriniai, kurie man pasirodė verti dėmesio dėl kultūrinės arba dvasinės gilumos niuansų ir poveikio. 

Greičiausiai kino mylėtojai juos jau žiūrėjo arba apie juos daug girdėjo, juk naujų pati neišradau, bet pasidalinsiu asmeniniais pastebėjimais, kurie galbūt padės dar kitaip pajausti šias fabulas ir jų nematomą foną. 

Filmus vardiju ne pagal patikimo lygį ar festivaliuose surinktų apdovanojimų kiekį, o pagal šalis.  Pradedu nuo „Vidurio valstybės” – Kinijos. Nuotraukos ir vėl – mano, asociacijoms pažadinti. 

Kinija

Atsisveikinimas (The Farewell), 2019 m. Režisierė – Lulu Wang. 

Šviesus filmas, tinkamas „veido”, Kinijoje vadinamo mianzi, koncepcijos svarbai rytiečių gyvenimuose geriau pažinti. Apie tai smulkiau pasakoju knygoje „Geografija transe”, tad čia per daug nesiplėsiu, tik paminėsiu, jog rytiečiui artimuosius, kolegas ar net nepažįstamuosius nuvilti – ekstremaliai rimta, reiškia „atimti veidą”, todėl išauklėti žmonės vengia kitiems į akis tiesiai rėžti kažką negatyvaus. Būna, vengimas pasakyti „ne” ar nemalonią tiesą priveda iki absurdų. 

Čia minima kinų kilmės režisierės Lulu Wang, gyvenančios Jungtinėse Valstijose, komedija yra ne tiesiogiai ir ne konkrečiai apie „veidą”, o apie iš šios pasaulėžiūros bei iš kitų kiniško mąstymo niuansų išsišakojančią neformalią, nerašytą tradiciją artimiesiems nuo brangaus žmogaus slėpti jo paties liūdną diagnozę. Tokiu būdu sergantysis apsaugomas nuo blogų išgyvenimų ir mirtino ligonio savijautos.

Jums toks scenarijus gali atrodyti fantastinis, jei apie jį galvojate, remdamiesi europietiškos asmens duomenų apsaugos supratimu ir apskritai europietišku mąstymu – esą kaip įmanoma pasiekti, kad žmogus nesužinotų, jog, pavyzdžiui, jį ėda vėžys, jei jis lankosi gydymo įstaigoje? Įmanoma. Kinijoje įmanoma ir net labai griežtą sistemą apeiti, neignoruojant fakto, kad ten kyšiai tūkstančius metų yra visa ko varomoji jėga, o dar pridėkime chronišką žmonių įprotį apskritai nutylėti negatyvią informaciją. Tad ir galima daug ką sutarti su gydytojais už paciento nugaros, jei viskas – dėl jo gerovės ir laimės. 

Vis dar skamba neįtikinamai? Režisierė teigia, kad šiam filmui sukurti ją įkvėpė tikra jos močiutės istorija. Žiūrovams tai gera proga pamąstyti apie minties ir saviįtaigos galią. 

Manau, jog skilusi režisierės tapatybė, t.y. gyvenimas Amerikoje, bet šaknys –  Kinijoje, ir padėjo jai iš šalies pažvelgti į tą kinams būdingą „švento melo” reiškinį bei pateikti jį šmaikščiai, ironiškai, kartu – labai jautriai.

Prarastoji žvaigždė (Stella che non c’è; Missing Star), 2006 m. Režisierius – Gianni Amelio. 

Svarsčiau, ar šią dramą įtraukti į sąrašą –  ne todėl, kad abejočiau jos verte, atvirkščiai – tai vienas stipriausių iš matytų filmų apie kultūrinius skirtumus. Tiesiog formaliai tai nėra grynai Azijos kinas, tai daugiau vakariečių žvilgsnis į sudėtingą Rytų pusę. Režisierius – italas G. Amelio, o ir vienas pagrindinių aktorių – taip pat italas, Sergio Castellitto. Tačiau istorija, nors ir be jokios skubos, bet neslegiančiai ir labai vaizdingai vyniojasi ilgesinguose, vietomis laukiniuose, Kinijos peizažuose ir tarp jos žmonių.  

Pastebėjau, kad filmo recenzijose daugiausia akcentuojama tarp inžinieriaus iš Italijos Vinčenso ir jį Kinijoje lydinčios jaunos vertėjos užsimezgusi draugystė. Mano požiūriu, jų santykiai yra tik pagardas, tarytum grietinėlė, kurią lengviausia nulaižyti pirma, mėgaujantis Europai nebūdingais vaizdais ir masuotėmis. Esmių esmė – pati filmo pabaiga, paskutinis italo kelionės po Kiniją taškas. Tas epizodas – kuris tiksliai, neišduosiu, tik žiūrėkite labai atidžiai – atskleidžia visišką žmonių, žemos grandies samdinių, abejingumą ir nenusakomą atsakomybės trūkumą. Net ne trūkumą, o jos tuštumą.

Tokias situacijas, kurios kartais baigiasi kuriozais, o kartais gali sukelti biznio griūtį ar net tragediją, Kinijoje užsieniečiai patiria dažnai, jei neranda rakto į vietos mentalitetą. Labai svarbus sėkmingos partnerystės versle su kinais elementas – jų socialinės sanklodos ir hierarchijos pažinimas. Žemųjų sluoksnių atsakomybė yra anoniminė, t.y. jokia. Galite trenktis tūkstančius kilometrų, galite dėti milžiniškas pastangas brokui pašalinti ar klaidai ištaisyti, galite galvą į sieną daužyti – kam tai rūpės, jei nerasite laobanio (vadovo), kuris jūsų problemą pagaus akimirksniu ir iškart reikalą sutvarkys.  

Beje, tokį aštrų kontrastą tarp „mūsų” žmonių ir „jų” pajaučiau žiūrėdama šį filmą pirmą kartą, neilgai trukus po to, kai jis pasirodė, taigi, gal kokiais 2008-iais. Tai buvo mano kelionių į Kinijos Liaudies Respubliką (KLR) pikas. O dabar, kai daug laiko praėjo nuo to meto, kai daug kas pasikeitė tiek pačioje KLR, tiek apskritai visame pasaulyje, minios abejingumas, parodomas šioje dramoje ir aprašytas mano ir R. Dikčiaus knygoje, jau nė kiek nestebina, kadangi ir pas mus ši tendencija skverbiasi, tik dėl kitų priežasčių nei Tolimuosiuose Rytuose. Ir nesupraskite neteisingai – šis mano išgirtas filmas nėra antikiniškas, jis ir gražių dalykų apie Kiniją ir jos tautą paliečia.

Vasaros rūmai (Summer Palace), 2006 m. Režisierius – Lou Ye.  

Iš grynai kiniškų filmų turiu kelis favoritus. Kai kurie jų per daug gerai žinomi kino mylėtojams, kaip taivaniečio Ango Lee epas „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas”. Kai kurie pelnė mano simpatijas tik dėl labai asmeniško ir komplikuoto santykio su Kinija, kuri vienu gyvenimo periodu buvo tapusi mano antraisiais namais. 

Nusprendžiau šiame sąraše išskirti Lou Ye dramą „Vasaros rūmai”. Ji turi labai retą kinui, kurtam KLR, atspalvį – ryškų politinį atspalvį. Politinės temos Kinijos kine yra tabu, o tam tikrų socialinių problemų atskleidimas kėsinasi į valstybės „veidą”, tad vengtinas, nors kartais praeina. 

Dabar mūsų pačių neturėtų stebinti pagrindinei ideologijai nepatogių autorių išstūmimas iš viešojo gyvenimo ir rinkos. Pas mus Europoje nėra specialių cenzūros ir už propagandą atsakingų organų ir tiesiogiai išvystytos bausmių sistemos, tačiau talentingo žmogaus patraukimo nuo scenos ar valstybės paramos atėmimo būdų prigalvojama visokių. 

Žinoma, Kinijoje spaudimas kūrėjams yra žymiai sistemingesnis ir labiau struktūruotas, kaip ir visa kinų kultūra, perverta disciplinos ir muštro. Režisierius Lou Ye po „Vasaros rūmų“ pasirodymo didžiuosiuose ekranuose gavo konkrečią bausmę – jis penkeriems metams neteko teisės į filmų finansavimą ir apskritai kūrimą gimtosios šalies teritorijoje. Nė neturėtume abejoti, kad jam tai nebuvo netikėta naujiena kaip iš Mėnulio, jis turbūt iš anksto pasvėrė galimos valdžios rūstybės ir numatomos filmo sėkmės svetur kainą. Neapsiriko – „Vasaros rūmai“ susilaukė tarptautinio pripažinimo ir pelnė apdovanojimų Kanų kino festivalyje.

Tai apie ką toji ilga, iš dviejų dalių susidedanti drama, kad užkliuvo jautriai KLR valdžios akiai? Jei trumpai, tai apie meilę ir erotinius santykius tarp dviejų žmonių 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykių fone. Dalis siužeto rutuliojasi Kinijoje tuo maištingu laikotarpiu, dalis – Vokietijoje. Man įsiminė filmą pervėrusi nematoma nostalgijos – nostalgijos jaunystei, prarastai meilei, viltims – gija. 

Japonija 

Lėlės (Dolls), 2002 m. Režisierius – Takeshi Kitano. 

Teorija, kad filmo garso takelis jau yra pusė darbo, šiuo atveju pasitvirtina, ir pasitvirtina su pertekliumi. Vien kompozitoriaus Joe Hisaishi muzika atitinka ilgesį ir liūdesį, įsismelkusius į šio talentingo, nors tėvynėje Japonijoje pirmiausia išgarsėjusio TV komedianto amplua, režisieriaus T. Kitano dramą. O tapybiški, natūralias sodrių metų laikų spalvas ir plazdenančio, šlamančio, sklendžiančio yugen grožio akimirkas pratęsiantys Yohji Yamamoto kostiumai yra ne šiaip dekoras, ne šiaip tik puota akims, bet visa ko trapumo ir sielos skausmo atspindys.  

Trys lėtai, tyliai, bet nenuobodžiai slenkančios  nužudytos meilės istorijos man palietė širdį. Net jei šis T. Kitano šedevras jūsų taip nesuvirpins, siūlau pamėginti, jį žiūrint, bent pajausti japoniško tobulumo žiaurumą. 

Žiaurumas – nebūtinai tiesioginis smurtas ar suicidas, kurio tradicijos Rytų Azijoje keliauja iš kartos į kartą ir turi net griežtą struktūrą, bet ir elgesio išraiškos žiaurumas – yra be galo svarbi Tekančios saulės šalies kultūros pusė. Ją vakariečiai pažįsta mažiau arba atmeta, nenorėdami susigadinti įsivaizdavimo apie ją vien kaip apie tobulos tvarkos ir tyro grožio viltį. 

Išvykimai (Departures), 2008 m. Režisierius – Yojiro Takita. 

Anonsuose Y. Takitos filmas „Išvykimai“ apibūdinamas kaip drama, nors, jei būtų pavadintas juoda komedija, irgi neprašautų. Tai istorija apie jauną vyrą, netekusį darbo orkestre ir apgaudinėjantį žmoną – sako, kad įsidarbino kelionių agentūroje ir dirba su išvykimais, bet nutyli, kad rūpinasi ne gyvųjų, o mirusiųjų „turizmu“. 

Tas vaikinas nėra patologinis melagis. Ir Vakaruose žmonės, būna, gėdijasi nuosmukio karjeroje ar pasikeitusios padėties, tačiau pas mus gėdos motyvai yra palyginti paviršutiniai, ir ji nėra tokia gili bei nuosekli kaip Rytų Azijos kraštuose, į kurių gyventojų mentalitetą įsismelkusi iš Kinijos kilusi, čia jau šiek tiek aptarta „veido” (japoniškai – mentsu) etika. Norėdami išvengti akistatos su neigiama aplinkinių reakcija, žmonės ne viską iki galo pasako. Būna, apsimeluoja jie vien tam, kad išlaikytų „veidą“. 

Vis dėlto ne „veidas” yra pagrindinė „Išvykimų” tema. Neaptikau, kad filmo recenzijose ji būtų akcentuojama, tačiau ją miniu, nes, suvokiant šios koncepcijos rytiečių gyvenimuose svorį, atsiskleidžia giluminiai jų elgesio motyvų klodai. 

O pati drama ypatinga tuo, kad joje dominuoja mirties tema. Japonijoje atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos formavosi veikiamos šintoizmo ir budizmo, o pastaruou metu – ir vakarietiškų madų. Krikščioniškame pasaulyje velionio prausimas, grimavimas ir aprengimas yra privatus, užkulisinis reikalas, priešingai nei Japonijoje. Išskirtinė japoniškos laidotuvių ceremonijos dalis – gedintieji salėje susėdę stebi, kaip „išvykimų” vadybininkas mirusįjį tvarko ir puošia kremacijai. 

Galbūt vertėtų įspėti, jog filmas skirtas nesilpnų nervų žiūrovams, nes tik nesilpnų nervų žiūrovai pajaus jame ironiją ir susitaikymą su neišvengiamu, visus anksčiau ar vėliau užklupsiančiu galu. 

Puikios dienos  (Perfect days), 2023 m. Režisierius – Wim Wenders. 

Nors šios dramos režisierius yra vokietis Wimas Wendersas, ją priskiriu Rytų Azijos kinui, kadangi filmuota ji nuo pradžių iki galo Japonijoje. Pagrindinį veikėją Hirajamą įkūnija Kanų kino festivalio geriausiu aktoriumi paskelbtas Koji Yakusho, suvaidinęs daugybėje japoniškų filmų, o Vakarų žiūrovams daugiausia žinomas iš glamūrinės, gan holivudiškos dramos „Geišos dienoraštis” ir įspūdingo kelių režisierių darbo „Babelis”. 

Jei atvirai, nepasakyčiau, kad filmas „Puikios dienos” mane sužavėjo. Nepasakyčiau ir, kad patiko. Įtraukiau jį į šį sąrašą, atsiribojusi nuo kategorijos „patinka-nepatinka”. Jis nusipelnė mūsų dėmesio kaip išskirtinis ir itin paveikus kino produktas. 

Mane, pavyzdžiui, jis iš pradžių įsiutino. Pasijutau apgauta: vis laukiau ir laukiau sukrečiančio įvykio, kurio galima buvo tikėtis monotoniškoje viešųjų tualetų plovėjo rutinoje ir įtartinai ramioje aplinkoje. Juk gyvenime taip būna, kad po ilgai lepinusios skaisčios saulės ar, tarkim, be jokių audrų ir kontrastų praėjusio metų laiko tikėkis siaubo ar nemalonumų lavinos. Tačiau kulminacija „Puikiose dienose” įvyko visai kitur ir kitaip nei dauguma žiūrovų laukė. Taip jie buvo išdurti. Už tai ir sveikintinas režisieriaus bei aktoriaus darbas. 

Ne iškart įvertinau šį nepigų triuką. Reikėjo laiko netikėtam efektui susigulėti. Daugumos Vakarų žiūrovų – neabejoju, kad daugumos – santykį su čia minima istorija man gerai įgarsino ir sukonkretino vienos merginos, jau skubančios po finalo iš tamsios salės į dienos šviesą, reakcija: „Fui, kaip man gaila to klozetų valytojo, kad jis gyvena tokį nuobodų gyvenimą!” 

Iš tikro visiems, kas taip pagalvojo, turėtų būti gaila ne pagrindinio filmo veikėjo, o savęs pačių – būtent dėl to, kad jiems patiems būtų baisu ir nepakeliama taip gyventi. Tie žmonės nesugebėtų būti tokioje vidinėje harmonijoje, dirbdami nykų, nešvarų darbą, grįždami į namus, kuriuose jų niekas nelaukia, turėdami kuklius išteklius be jokių smagaus nuotykio perpspektyvų. 

Paprastai mes ieškome dirgiklių, kad jie paįvairintų kasdienybę, dažnas jaučiasi tuščias, nepilnavertis, gali panirti į depresiją, neranda sau penkto kampo, jei nepasimaitina ryškiais įspūdžiais, naujais potyriais. Tai rodo liguistą vaikymąsi laikinų malonumų ir negebėjimą džiaugtis šia akimirka, džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar. Budistai tokią būseną įvardytų neramiu protu ir aistra. 

Įgyti visiško pakankamumo pilnatvę yra kone utopija, tik svajonė, bet siekti jos reikėtų – to moko dauguma dvasinių sistemų. Tai štai, Hirajama yra tas siektinos proto ramybės šioje žemiškoje kasdienybėje pavyzdys. Jis iš tikro gyvena visavertį, šviesų gyvenimą, įrodydamas, kad laimei reikia labai nedaug, jei tik moki susifokusuoti į paprastų dalykų grožį, kad ir tik į gerą dainą ar tą patį medį, tik jau kitaip apšviestą saulės, ir taip savyje susikurti ramybę. 

Pietų Korėja

Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris, 2003 m. Režisierius – Kim ki-Dukas. 

Kai šis korėjiečių filmas keliavo po pasaulį ir rinko tarptautinius apdovanojimus, buvo šlovingieji ir nepakartojami „Kino pavasario” laikai Vilniuje. Anuomet, šio tūkstantmečio pradžioje, kai filmų nuomos internete mados nebuvo ir kai apskritai žmonės daugiau pramogavo ne online, o gyvai, šis festivalis prasprogdavo kaip didelis įvykis alternatyvaus ir gurmaniško kino mėgėjams. Bilietai būdavo išgraibstomi greitai, akreditacijos žurnalistams buvo dalijamos šykščiai. Užtat dar gyvavo patekimo į kino salę klastos būdu romantika. Skaitmeninių skenavimo sistemų, kiek pamenu, dar nebuvo, o jei buvo, tai ne visur, patikrą prie „Lietuvos” kino teatro durų (jo vietoje dabar įsikūręs „Mo” muziejus) vykdydavo normalūs, paprasti prie įėjimo pastatyti žmonės, kurie, esant žiūrovų ir žioplinėtojų grūsčiai, visų nesužiūrėdavo. 

Su didele nostalgija nukrypau į ano meto „Lietuvos” kino teatro prieigas todėl, kad kaip tik tą pusmetį mes, žurnalistikos studentai, turėjome kino kritikos kursą pas šviesaus atminimo Skirmantą Valiulį, neeilinę asmenybę. Taigi, legendinis Žurfako dėstytojas mums davė užduotį pasirinkti norimą recenzuoti „Kino pavasario” filmą. Taip atradau Pietų Korėjos režisierių Kim ki-Duką, kuris, deja, jau iškeliavęs į kitus gyvenimus, ir ne taip seniai, tik 2020-iais, viešėdamas Latvijoje. Nuo dramos „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris” dar daug metų iš eilės nepraleidau nei vieno jo filmo. 

Istorija skleidžiasi atokiame vienuolyne „aksominės“, meditatyvios Korėjos gamtos apsuptyje, tarsi rojaus pakrašty. Kiekvienas metų laikas sutampa su jauno vienuolio kritiniais išbandymais ir gyvenimiškomis pamokomis. Daug egzistencijos ir budizmo filosofijos sluoksnių išsilukštena šioje dramoje: ir visa ko cikliškumas bei laikinumas, ir žiauri žmogiškoji prigimtis, ir žmogaus netobulumas, ir šansas nerimastingą protą apraminti. 

Net jei budistinė filosofija jūsų nejaudina, tiesiog mėgaukitės ramybės ir tikro vienuoliško dvasingumo, kurio kelias – itin sudėtingas (priešingai nei įsivaizduoja netikro spiritualumo suklaidinti vakariečiai), estetika. 

Tušti namai (Empty house; 3-Iron), 2004 m. Režisierius – Kim ki-Dukas. 

Dar vienas Kim ki-Duko šedevras. Dar vienas epinių laikų „Kino pavasario” publikos išbučiuotas filmas. Meilės drama skleidžiasi labai nestandartiniame, na, bent jau kino kūrinijoje nenuvalkiotame kontekste. Drama sutelkta į neįprastą jaunuolio gyvenimo būdą. Pagrindinis veikėjas neturi nuosavų namų. Jis gyvenamą vietą vis keičia, įsikurdamas būstuose, iš kurių šeimininkai laikinai išvykę. Jaunuolis nėra vandalas ar vagis. Jis – tvarkingas, švarus, nesisavina svetimų daiktų, namus palieka tokius pat ar dar tvarkingesnius nei rado. 

Filme yra mažai žodžių, vyrauja vaiduokliška tyla, tačiau ne juokais kyla įtampa ir jaudulys sekant istoriją. Juk į apartamentus gali bet kada sugrįžti jų teisėti gyventojai. Taip viename iš avantiūristo užimtų svetimų būstų užsimezga intymūs ryšiai – pavojingi, nelegalūs, nematomi. 

Kad būtų įdomu žiūrėti, daugiau momentų neišduosiu, bet atkreipsiu dėmesį, kad šis, kaip ir bet koks kitas vykęs rytiečių filmas, turi tokios prigimtinės informacijos apie tos šalies kultūrą, kuri mums gali būti nepažinta ir neatpažinta. Pavyzdžiui, panašu, jog „Tuščiuose namuose” esti užuominų į stiprų korėjiečių tikėjimą vaiduokliais. O šiaip tai puiki proga pasvarstyti apie tai, ką laikome normaliu gyvenimu ir komfortu, sąlygiškumą. 

Parazitas (Parasite), 2019 m. Režisierius –  Bong Joon-ho. 

Iš tolumos ši drama su trilerio ir komedijos glaistu primena Kim ki-Duko „Tuščius namus”, nors veikėjai joje yra nepalyginamai skvarbesni ir agresyvesni. Abu filmus sieja namų uzurpavimo tema, tik pirmajame svetimi būstai užimami švelniai, be jokios destrukcijos, ir įvykių pavara tampa meilė, o antrajame – kitų žmonių namai paimami klasta iš tiesmuko siekio prasigyventi. Kaip ir pats filmo pavadinimas sufleruoja, parazitai užvaldo ne tik jiems nepriklausančias fizines erdves, bet, svarbiausia, šeimininkų protus. 

Šio Europoje irgi plačiai pozityviai nuskambėjusio, prestižinių apdovanojimų susižėrusio filmo recenzentai, turbūt kopijuodami vieni kitus, pabrėžia klasių skirtumus, net kovą. Skaitau ir negaliu patikėti, kokie ten marksistai tą įtraukią istoriją žiūrėjo. Čia minimoje dramoje su nemažai progų pasijuokti ir įtampos akimirkų iš tikro šaržuojami milžiniški skirtumai tarp varguolių ir turtuolių gyvenimo, tačiau įžvelgiu ne „socialinę neteisybę”, o kiekvienai iš čia kontrastuojančių visuomenės grupių būdingą durnumą ir primityvumą. 

Mėgaudamasi filmo siužetu, pajaučiau jame išryškėjusią štai tokią korėjiečiams, kaip, beje, ir japonams, būdingą savybę – polinkį į kraštutinumus ir žiaurumą, apie kurį jau buvau užsiminusi anksčiau.  

Koučerėmis save vadinančios smulkiosios aferistės, daugiausia – iš Kauno, rengia brangias tylos ir „nedavalgymo“ stovyklas, gilaus, labai sąmoningo kvėpavimo meditacijas – tokio gilaus ir tokio sąmoningo kvėpavimo, kad gali sutrikti širdies veikla ar net įplyšti plautis (tikra istorija!) – ir kitokias beprasmes arba sveikatai pavojingas terapijas. 

Jose intensyviai tiražuojami lozungai apie meilę sau. „Mokinsitės pamilti save“, „Svarbiausia – meilė sau“, „Ugdysime meilę sau“ – skelbia holistinių kursų nusivylusioms bobelėms reklamos. 

Ne tik marginalinio spiritualumo kombinatoriai vynioja meilės sau rulonus. Šią temą pagavo ir diplomuoti šarlatanai – visuomenėje žinomi psichologai bei psichoterapeutai, operatyviai užuodžiantys, iš kur lengvo pinigo kvapas vilnija. Šie į savimylos užsiėmimus vilioja pasiturinčias ir nebežinančias, kur leisti pinigus, poniutes bei instagramo divas, kurios kažkodėl vadinamos nuomonės formuotojomis, bet pačios jokios nuomonės neturi ir pasiduoda kaip šūdeliai plukdomos bet kokios srovės į bet kurią pusę. 

Pakištukas buitinėje lygumoje

Būtent per tas sužvaigždintas veikėjas, prakištas į glamūrinių laidų plokštumą, ir išpopuliarėjo frazė „swarbeusę – milėti savę“. Ją įžymybėmis save laikančios buitinės vidutinybės ištraukia kaip lopą laidos pokalbio turiniui.  

Tinginį pagavusios influencertės šiaip jau visuomenei neturi ką papapasakoti ar parodyti, todėl laidos vedėją nukreipia į komfortabilius klausimus apie namų tvarkymą, pareigų pasiskirstymą šeimoje, bemieges naktis žindant, vaikų auklėjimą, ligas, tvirtos santuokos, netrukus – ir tvirtų skyrybų, receptus. 

Nėra nieko bloga ar neįprasta, kad tenka tvarkyti namus, išgyventi pogimdyvines permainas, keisti kūdikiui sauskelnes, su vyru derinti grafikus, bandyti išlaikyti santykius ir galų gale išsiskirti, o paskui vėl su kuo nors laikinai sukibti. Tai patiria daugybė moterų. 

Vis dėlto pliurpalų pliurpaliukų apie asmeninius reikalus ir apatinius vieta – uždarame, tokiomis pačiomis aktualijomis gyvenančių draugių ratelyje ar virtuvėje prie puodų priešais gartraukį, bet ne viešojoje erdvėje. 

Tokiame tuščiame, nuobodžiame ir lygiame be jokios kulminacijos fone pasakymas apie meilę sau veikia kaip pakištukas negebantiems išgimdyti autentiškų minčių. Tai – kaip nepasiruošusio pamokai mokinuko špargalkė, žinant, kad šį kartą mokytoja tikrai iškvies prie lentos, ir tada galima bus išskaityti stropesnių klasiokų padiktuotą ir ant rankos staigiai surašytą atsakymą, nė nesvarbu, koks klausimas. 

Milenialsų sultys 

Posakis „svarbiausia – mylėti save“, kaip ir amerikoniški šablonai „Aš galiu“, „Pirmyn, mergaite“ ir panašūs, yra visiškai kiauras, bet jis įgyja galios, tapęs bendros egoizmo skatinimo ideologijos sudėtine dalimi. 

Padrika ji neturėtų poveikio besiformuojančiam jaunų žmonių charakteriui ir mentalitetui, tačiau, nuolat užkaišiodama turinio ir moralės skyles, kartu ilgainiui užpildo ir mąstymo kiaurymes. 
 

Beje, marketingistai turi teoriją, kad žmogus, 21 kartą išgirdęs kokio nors jo sluoksniui sukurto ir jo pajėgumus (finansinius, intelektinius, emocinius) atitinkančio prekės ženklo ar produkto pavadinimą arba teiginį, palūš ir galiausiai jį išbandys. 

Meilė sau ir tik sau išsišakojusi į visas puses. Sistema visą milenialsų – taip vadinu gimusius apie 2000-uosius ir vėliau – gyvenimą nuo pat mažų dienų įcentrinusi. 

Švietimo programa, besilsikanti ant testukų ir „Power point” prezentacijų, auklėjimas, paramstytas sistemiškai išplėtotu, vaiko teisių apsaugos įstatymais įtvirtintu pataikavimu tinginiams ir snargliams, pienburnių atsakomybės mažinimas ir neliečiamumo didinimas, institucinis teroras, nukreiptas į tėvus, vyresnių žmonių autoriteto menkinimas, saviknisos ir savipisos skatinimas, diagnozių, ligų ir pažymų kultas, išbalę, apdribę, belyčiai verktiniai, išstatomi kaip jaunimo herojai, body positive srovės su nevykėlių tinginių šūkiais „Patinku sau toks, koks esu”, „Mėgstu savo trūkumus” ir panašiais, žaliasis kursas su vienkartinių puodelių krize, paspirtukai ant šaligatvių yra ne kas kita, o savimylos plėtros tinklo mazgeliai. 

Į visas milenialsų gyvenimo sritis sunkiasi jau ir taip išsipūtusio kaip karbunkulas „Aš“ sultys. 

Jei ne šeimoje, tai mokykloje vaikas apkutulojamas nuolaidomis ir apdovanojimais už nieką. Per „TikTok“ ir Instagramą jis įgunda savimi žavėtis ir save eksponuoti. Jei ne socialiniuose tinkluose, tai iš TV ekranų ir naujienų portalų jis pasisemia pavyzdžių, kaip garsiai savęs gailėtis. Jei ne iš žiniasklaidos, tai pas specialistus kabinete jis išmoksta didžiuotis savo traumomis. Jei ne gydymo įstaigoje, tai užklasinėje veikloje jis įpranta telktis į savo poreikius ir kaprizus. 

Tarnystė savimylų nelaimėms 

Taip susiformavo spiečius jaunuolių, dėl kurių nesėkmių visi aplink yra iš anksto kalti ir kuriems visi avansu yra skoloje. Šios nebrendylų rūšies mąstyme nėra pasiaukojimo kategorijos. Jie tik žino, kad turi teisę naudotis ir teisę imti, o teisė duoti ar grąžinti jų pasaulėžiūroje neegzistuoja. Net jei šie savanaudžiai taip aiškiai negalvoja, kad visi aplink turi jiems tarnauti, jie to siekia nesąmoningai.   

Tokie tokiems kuria paslaugas ir pramogas. Specifinė niša atsirado net ir šunų savininkams, priklausantiems egoistų kartai. Šunų mylėtojais juos vadinti būtų nusikaltimas. 

Greta tradicinės dresūros, skatinančios keturkojų socializaciją, veisiasi gyvūnų asocializacijos ir visiško „nušuninimo“ mokyklos, kurios ir pritraukia kol kas siaurą, bet specifinį ratą žmonių, neturinčių nei supratimo, nei pajautimo, kaip veikia gamta. 

Pagrindinis jų tikslas – išmuštruoti augintinį, kuris iš prigimties yra prieraišus ir lojalus, taip, kad šis neturėtų jokio susidomėjimo aplinka ir visą dėmesį skirtų šeimininkui, tik šeimininkui ir niekam daugiau. Jaunus žmones, neapdovanotus jautrumu kitiems, instruktoriai skatina augintinius pavergti pasitelkiant primityvią klastą, pavyzdžiui, skanukus, bei tramdyti smurtinėmis priemonėmis, tokiomis kaip dygliuota apykaklė („laikyt ant griežto“) ar apykaklė su elektrošoku. 

Šunų žinovais apsimetę sadistai skleidžia, kad keturkojui draugui nereikalinga gauja ir gentis. Dresūros prietrankos primokina šeimininkus  savo šuniukų, nepriklausomai nuo jų temperamento ir nuotaikos, neprileisti prie svetimų keturkojų. Patologiniai mokymai skelbia: kai šuniukas veržiasi su „kolegomis“ apsiuostyti ar pažaisti, vedžiotojas privalo jo dėmesį nukreipti, o jei ciucis gražiuoju ar per klastą nepasiduoda, tai tą dėmesį žmogus turėtų atkovoti per jėgą ir taip užtikrinti savo autoritetą gyvūno atžvilgiu. 

Žmonių pasaulyje tokį liguistą paklusimą ir asmens atribojimą nuo išorės įtakų galima būtų palyginti su uždarose sektose paplitusiu gyvenimo būdu, kai, tarkim, tėvai draudžia atžaloms bendrauti su bendraamžiais, neleidžia jų nei į mokyklą, nei į jokius būrelius, kur būtų bent mažiausio kontakto su svetima aplinka tikimybė. 

Taip pat būna motinos despotės, kurios nesveikai savinasi savo vienturčius arba jaunėlius. Tokio tipo gimdytoja kontroliuoja net atžalos kiekvieną žingsnį kaip konclageryje neva dėl paties saugumo ir labai pavydi, kai jau šiek tiek pabrendęs susiranda draugų ar antrą pusę – tada prasideda mamos manipuliacijos su vilionėmis pas ją į namus „ant skanuko”, tiksliau, ant pyrago ar ant baltos mišrainės. 

Kai ši gudrybė nepaeina, motina pereina prie spektaklių su apalpimais ir „tuoj sustosiančia širdele”, grasinimais numirti ir iškvietimais pas save pačiu nepatogiausiu vaikui metu, kai jis galų gale atsipalaidavęs toli atostogauja arba švenčia. Prigąsdintas, kad vėliau neužgraužtų sąžinė, jis turi viską mesti ir skubėti pas mamelę. Jei prireiks, ir lėktuvo bilietą keisti, taip įrodyti savo besąlygišką ištikimybę ir paklusimą. 

Taigi, šunyčiai, labai socialūs sutvėrimai (išskyrus kai kurias sargines veisles ir patirtas traumas), kuriems reikalingi draugai ir galimybė pasiaiškinti santykius, pratinami būti visada vieni, tik šeimininkų draugijoje, ir gyventi be pažinčių, kad patenkintų egoistinius ir sadistinius savininkų poreikius. 

Pastarieji nekenčia žmonių ir gyvūnų, bet įsikuria populiariausiose tankiausiose miesto vietose, kad būtų šalia vaibo, bet, jausdamiesi pasaulio centriukais, nesusitaiko su faktu, jog jiems vieniems viešosios erdvės nepriklauso, ir jas reikia dalintis su kitais. Paniurėliai, susitelkę vien į save ir savo būsenas, nesupranta, kodėl tuo pačiu parko taku, šaligatviu ar kita masinio susibūrimo vieta drįsta vaikščioti ir kiti, net tie, kurių nemėgsta. 

Užsidepresavę ir užsikompleksavę milenialsai, vaidinantys šunų mylėtojus, viešumoje elgiasi neadekvačiai – prasilenkiančius ir prisiartinusius atsitiktinius praeivius ir jų gyvūnus priima kaip įžeidimą ir grasina policija, o aprėkę vėl nudelbia akis į žemę ir skuba namo, stipriai tempdami savo augintinį namo. 

Šie sektantiški nelaimėliai nėra kalti, kad turi psichinių ar emocinių sutrikimų, tačiau silpnesni, apsiginti negalintys sutvėrimai neturėtų tapti jų asmeninių problemų įkaitais. Šunis gali auginti tik stiprios psichikos ir atjautos nestokojantys žmonės, kad užtektų resursų keturkojams draugams atsidėkoti ir mainais už šių skleidžiamą terapinę šilumą suteikti meilės bei saugumo atgal. Bet, kai viena didžiausių žmonių ydų – savimyla, įsicentravimas tampa vertybe, tai ir nereikia stebėtis, kad tarp ištreniruotų egoistų ir savanaudžių žiaurumas uždominuoja ir net įteisinamas. 

Apversta išmintis

Skelbiantys žinią apie meilę sau įvairių veislių guru paprastai dedasi esą Rytų kultūrų žinovais. Todėl kartais pagalvoju: gal kažką svarbaus gyvenime praleidau? Gal iš tikro meilės sau vertybė užsislėpusi archajiniuose mokymuose bei mistiniuose judėjimuose, tik neatpažįstu, neišskaitau jos? 

Labai svarbus tradicinių religijų ir psichofizinių praktikų klodas – psichologija. Tiksliau, mėginimas perprasti žmogaus, šiaip jau labai netobulos būtybės, sąmonę, pasąmonę ir elgesį bei atrasti kuo harmoningesnį santykį su aplinka ir tokiu būdu palengvinti būtį. 

Jei atvirai, dar jokioje laiko patikrintoje savidisciplinos – nei turinčios abraomiškas šaknis, nei rytietiškos – sistemoje nerandu meilės sau kaip siekiamybės. Egoizmas ne tik kad neegzistuoja kaip svarbus egzistencijos elementas ar kaip kelias į proto ramybę, bet, tiesą sakant, dažnai pateikiamas kaip gyvenimo kokybės kliuvinys ir kančių priežastis. 

Nuostabūs žodžiai iš Biblijos „mylėk artimą savo kaip pats save“ atskleidžia, kad žmogui ir taip netrūksta meilės sau. Meilė sau – tarsi duotybė. Mes gimstame kaip baisūs egoistai, iš esmės visi esame daugiau ar mažiau išreikšti savanaudžiai savimylos, ir šios savybės plėtoti daugiau nereikėtų. Tad verčiau savo energiją nukreipti ne į meilę sau, kurios jau ir taip apsčiai, o į meilę aplinkiniams, kurios niekad nebus per daug. 

Krikščionys paprastai šį posakį interpretuoja taip: meilė kitam gydo nuo egoizmo. Tačiau šiuolaikiniai psichologijos biznieriai vertingą, brandų pamokymą apverčia aukštyn kojom – jame svorį įžūliai permeta iš meilės kitam į meilę sau ir ydingai aiškina: pirma pamilkite save, o tada jau kitus, arba jei nemylėsite savęs, nemylėsite kitų. 

Žmogiškumo gairės 

Mylėti kitą – ne atskira dogma, suręsta išskirtinai kokios nors vienos konfesijos ar tikėjimo išpažinėjams, o žmogiškumo gairė bet kam. 

Ją dar stipriau akcentuoja Rytų mokyklos. Visos jos paviršiuje kalba apie meilę kitiems ir rūpestį kitais, net jei to tiesiogiai neįvardija. Archajinė religija hinduizmas aprėpia pačius įvairiausius sluoksnius, taip pat ir socialinių santykių. 

Kalbant apibendrintai ir paprastai, juose svarbiausia – ką gali duoti kitam. Šis tikslas natūraliai išeina iš karmos ir persikūnijimų teorijos, kuri skelbia: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Labai svarbu elgtis dorai, kitiems padėti, būti dosniam, nieko neskriausti, kad kitą gyvenimą pelnytum geresnį  ar neprastesnį būvį. 

Budizmo psichologija pratęsia pasaulėžiūrą, paremtą trimis svarbiausiomis vertybėmis: ahimsa – nesmurtu; mudita – džiaugsmu dėl kito laimės; karuna – kenčiančiųjų supratimu, empatija. Ne veltui budizmas vadinamas atjautos religija: gyvenimo etikos, elgesio pagrindas – kitų atjautimas ir mielaširdingumas. Mantrų pagrindas – atjautos ugdymas, o galutinis praktikuojančiojo tikslas – savo ego nugalėjimas.

Tam esti pačių įvairiausių praktikų – ir formalių (meditacijų bei ritualų), ir neformalių (kasdienės elgsenos rekomendacijų). Kai kurios, žiūrint, koks žmogaus pasiruošimas, individualios savybės, veikla, skirtos tik vienuoliams ir jogams, kai kurios – ir pasauliečiams, net nebūtinai įšventintiems. 

Pačiame lengviausiame saviugdos lygyje yra ypač paprastų, bet labai efektyvių, jei taikomi sąmoningai ir metodiškai, būdų slopinti savo ego. Vienas populiariausių – kasdienėje kalboje atsisakyti žodžio „aš” ir sakinius formuluoti jo vengiant. Palyginimui atkreipkite dėmesį, kaip mintis konstruoja mums į autoritetus statomos žvaigždelės – būtent tos, kurios propaguoja meilę sau: koks didelis žodelių „aš”, „man”, „mano” tankumas! 

Užtaikiusios ant budizmo mokytojų įžymybės su stipriai išreikštu „Aš” greičiausiai gautų ir papildomą užduotį – mažinti selfių skaičių, rečiau dėti savo atvaizdą į socialinius tinklus tik dėl pasimėgavimo, be jokios praktinės naudos. 

Neteko nė gyvai girdėti, kad koks nors garbus lama ar gešė per paskaitas žmonėms sakytų: „Mylėkite save!” Atvirkščiai – budizmo mokytojai linksmai šaiposi iš tokios egoistinės, iliuzinės normos. 

Neįsivaizduočiau ir barzdoto stepių šamano, mokinančio pas jį atėjusį nelaimėlį, kaip reikia „labiau save pamilti” arba barančio žmogų už tai, kad anas „save myli nepakankamai”. Priešingai, kiek domėjausi ir kiek pati asmeniškai patyriau Mongolijoje – šamanai, kaip ir stačiatikių starecai, rūpinasi žmonių ego malšinimu  (būna, tam naudoja bizūną), ir visi šių mediumų patarimai susiveda į skatinimą labiau pamilti ne save, bet aplinkinius, o iškilus santykių problemai, dėl artimųjų stengtis dar labiau. 

Ir kiti gilesni tikėjimai bei jų atšakos, skirtos tik pašvęstiesiems, kaip antai sufijų, mato prasmę pasiaukojime, tik itin aukštame dvasiniame-psichiniame lygyje. Jį mistikai įvardija kaip „savęs sunaikinimą”. Svarbu suprasti teisingai: tai yra ne nihilizmas, ne savidestrukcija, o savo ego sugriovimas. Kelias link to ilgas, skausmingas, kupinas išbandymų. 

Mums, paprastiems mirtingiesiems, jis būtų neįveikiamas, nė nepasiekiamas, bet, kaip skirtingi mokymai, tinkami eiliniams pasekėjams, liudija, siekiamybė pradžiai būtų bent jau šioks toks ego prislopinimas. 

Tačiau nuo gilių tradicijų atitrūkusiems ir moralės ašį pametusiems žmonėms, kurie per kartas prarado įgūdį grūdintis, nebeturi valios ir kantrybės ir geidžia visko greitai ir daug, labai patogu ieškoti pagalbos ten, kur jiems bus pasiūlyta ne mažiau mylėti save, o mylėti save dar stipriau. 

Nežinau, ar įmanoma išmokti pamilti kitus, bet mylėti save tikrai jokio mokslo anei pastangų nereikia.