Tai ypatinga kelionė, todėl suformuoti ketinimą ir eiti į ją reikia drąsos ir pasiryžimo. Mūsų kelionė - tai būdas pajausti Laisvę dėl ir laisvę pabūti sau ir su savimi - kažkuriam laikui palikti įprastų veiksmų pasaulį - su jo rutina, šeima, draugais ir nutolti į vidinę erdvę, kur kasdienybė totaliai pasikeis ir atsidarys nauji horizontai. Kelionės metu keliausime su mokytojais, kas dieną sutiksime ir bendrausime su meistrais, be to kelyje kalbėsimės su vienuoliais ir jūsų asmeniniais dvasiniais guru, net jei mums atrodys nepanašūs į guru, o tik į valkatas, ar gatvės berniūkščius. Mes gelbėsime atpažinti skirtingose pavidaluose pasislėpusias esybes, mokytojus ir dievybes.
Post "Aš ir pasaulis. Kelyje link Everesto (ištraukos iš knygos)" is locked
Unlock this post by becoming a subscriber
Subscribe
Post "Sidabrinės svajonės visada išsipildo (Drepungo vienuolyne 1 dalis)" is locked
Unlock this post by becoming a subscriber
Subscribe
Post "Sidabrinės svajonės visada išsipildo (Drepungo vienuolyne 2 dalis)" is locked
Unlock this post by becoming a subscriber
Subscribe
Sidabrinės svajonės visada išsipildo (ištraukos iš knygos)
Ėjau, ėjau ir žiūrėjau į tolimus tolius, ėjau, ėjau, o tolimi toliai ir tas kalnas, už kurio tolumoje sukasi kelias, vis kaip toli, taip toli. Išplatėjęs slėnis ramina, yra kur akim paskraidyti, pilkas kelias, vingiuojantis tarp akmenų, ramina taip pat – jokių iššūkių, nieko staiga atsirandančio nėra. Atgal pasisuku ir matau kelią, kurį nuėjau, jau kokie penkiolika kilometrų, jau pasibaigė namai, jau čia niekas negyvena, o priekin kai žiūriu, kuriu iliuzijas, fantazuoju, kas už to posūkio pasimatys, gal ten jau ir Rongbukas netoliese.
Ten, už to posūkio, kai aš pamatysiu,
ką pamatysiu?
Bus tai,
ko galėčiau tikėtis ir dešimgubai tiek,
ko nesitikėčiau.
Pamatęs tai,
eisiu tolyn sau
ramiai.
Jau dvi, jau trys, keturios, penkios valandos kaip taip einu. Saulė artėja prie kalnų viršūnių, nenumaldomas vėjas nugairino veidą ir jaučiu, kad batai ima trinti.
Pavargau. Išretėjęs oras negaivina, vis noriu įkvėpti dar ir dar, o vis maža. Prisėdu ant akmens viduryje slėnio, nusiaunu batus, pajuntu žemę pilką ir rudą, aktyviai masažuojančią mano padus. Jau artėja jausmas, kad artėja vakaras, jau norisi ieškoti namų, jau kartais prisiartina nerimas ir viltis, kad jau laikas atvažiuoti kokiai nors mašinai, o dar niekas manęs neaplenkė, niekas manęs neprisivijo. Sėdžiu basas ir žiūriu į tolumas, žiūriu įdėmiai ir atsipalaidavęs, žiūriu tol, kol pamatau mašiną, labai mažą taškelį judantį horizonte. Gal čia mano vizualizacija, o gal tik fantazija? Pamirksiu, atsistoju, įdėmiau pažiūriu, tikrai, atvažiuoja mašina, tikriausiai džipas, laikas autis batus. Apsidairau aplink, įvertindamas aplinką, tiksliau įvertindamas džipo galimybes mane apvažiuoti. Kelias siauras, aplink akmenys, niekur nesitrauksiu, arba arba – tai mano šansas, kaupiuosi ir aunuosi savo smagius kalnų batus, nors dulkių juosta dar labai labai toli.
0 likes