Jeigu miestą tapatintume vien su meru, tai didesnį laikotarpį nuo pat Nepriklausomybės atgavimo iki 2023-iųjų Vilnius buvo nenuobodus. Ar visad moralus, davatkiškai doras, stabilus, jau kitas klausimas, tačiau tikrai nenykus – kaip daili, bet pasiutusi dama. 

Jūs galite jausti simpatiją garsiausiems ir skandalingiausiems Vilniaus merams – Artūrui Zuokui ir Remigijui Šimašiui, galite ant jų pykti, bet nepaneigsite, kad tai – ryškios asmenybės. Jiedu įsimintini ir pagal stotą, ir idėjomis bei projektais projektukais. 

Baisiausia, kai meras yra joks – ir savo išvaizda, ir biografijoje. Jei sostinės galva išrenkamas tylenis, iki tol kaip planktonas murkdęsis bespalvėje valstybės tarnyboje, šmėžavęs tik kaip patarėjas ar padėjėjas vaiduoklis, atstovaująs partijai, tačiau partijoje jo kaip nebūta, o žmonių minioje toks bespalvis kontūras visai ištirpsta ir yra nividimka (nepastebimasis), tai nieko gero nelaukite ir tik džiaukitės, kad jums po langais stovi tuščias vaivorykštės spalvomis numaliavotas suoliukas, o ne už tokius pačius mokesčių mokėtojų pinigus dygsta koks karinis poligonas. Žodžiu, mąstykite optimistiškai, tikėdamiesi, kad visada gali būti dar blogiau. 

Kita vertus, sostinė jau tokia brandi, skaičiuoja mažiausiai 700 metų (nors iš tikro kaip miestas-gyvenvietė dar vyresnė ir, kaip apdairiai, patyrusiai moteriai būdinga, tikslų amžių dėl visa ko slepia ir net pati jį baigia pamiršti), kad jos viziją formuoja nebe vienas meras, ne būrelis valdininkų, išduodančių ar atimančių leidimus statyboms, o pati vilniečių masė. Dabartinis šios masės sluoksnis ne toks senas kaip pats miestas, o formavęsis tik nuo pokario. 

Dauguma Senamiesčio pastatų yra žymiai senesni už vietinių kartas. Vilnius neturi savo autochtonų. Bandyti iki smulkmenų tarsi dekoracijas atkurti pagonybės periodą, įsivaizduojant kaip viskas ten buvo ir atrodė, – tai apgaudinėti save ir kitus. Jei istorija pasiklysta trisdešimties metų laikotarpyje, tai ką kalbėti apie tūkstantmetį ar daugiau nei penkis šimtmečius, kai rašytinių šaltinių - ne kažką, o tie, kurie išlikę, labai abejotini ir turėtų būti vertinami kritiškai, nevienprasmiškai - kaip to meto misionierių, kryžiuočių ordino atstovų, kaimyninių valstybių ir kitų suinteresuotų grupuočių viešųjų ryšių agentūrų ateities kartoms palikti pranešimai spaudai, užsakyti reportažai ir propaganda. 

Bet, kiek įmanoma atsargiai dėliotis Vilniaus vaizdą nuo sąjungų su Lenkija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei krikšto pradžios, tai galima kelti prielaidą, kad „vilniečio“ sąvoka nebuvo tautiškai vientisa ir nebūtinai siejosi su čiabuvyste. Ne taip, kaip kaimas ir kraštiečiai, kurie per kartų kartas tvirtai laikėsi ant tų pačių šeimos, giminės linijų. 

Kai vedu ekskursijas, paprastai žmonėms pacituoju ironišką posakį, kurio autorė pati ir esu: Vilnių kūrė, statė visi, tik ne lietuviai (išskyrus vieną kitą lietuvišką pavardę, kaip Stuoka-Gucevičius, bet tai – išimtis ir retenybė, o ne tendencija). 

Išraiškingiausi, į paveldą įtraukti Vilniaus urbanistiniai siluetai, jo atmosfera turi nelietuvišką aidą, visų pirma, todėl, kad lietuviai buvo žemdirbiai ir telkėsi daugiau kaimuose. Iki XVI a. Vilnių gal maždaug per pusę buvo apgyvendinę slavai ir lietuviai, bet, kuo tolyn į vėlesnius amžius, tuo lietuvių - mažyn, kol tarpukariu Vilniuje lenkų buvo dauguma, apie 60 proc., žydų, anot vienų šaltinių, visų vilniečių sudarė 15 proc., anot kitų - iki 30 proc., o lietuvių ir baltarusių buvo vos po procentą ar dar mažiau, tad ir lietuvių kalba skambėjo, švelniai tariant, labai retai ir mažai. 

O ir Lietuvos bajorai, bėgant šimtmečiams, sulenkėjo tiek, kad jie buvo tokie pat lietuviai kaip dabartinių Amerikos „dipukų“ vaikai ir anūkai, nemokantys nė vieno lietuvių kalbos žodžio ir lietuviais pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pasijaučiantys, savaitei nuvykę į kokią nors Ilinojaus valstijoje tautiečių rengiamą stovyklą, kur juos pamokina klumpakojo ir priverčia paragauti cepelinų ar „tos ružavai dažytos šaltos sriubos“. 

Visų antra, Vilniuje dėl jo, kaip provincijos, specifikos, geopolitinės, gamtinės padėties, kultūrinių aplinkybių ankstesniais amžiais trūko kai kurių meistrų bei menininkų mokyklų, ir miestui tekdavo juos prisikviesti iš tolimesnių šalių. Štai pirmieji amatininkai daugiausia buvo vokiečiai. 

Charakteringiausi renesanso, baroko skulptoriai buvo šveicarų ir italų kilmės. Tik keli iš jų:  Bernardinus Zanobi da Gianotti, Pietro Perti, Giovanni Maria Galli, meistrai nuo Lugano. Išlikę istorijos šešėliuose daugelio budelių vardai arba pavardės irgi nelietuviškos: Johannas Rozovienas, Estermanas, Fridrichas (nors turbūt reikėtų rašyti Friedrich), Mesterhazi. 

Prostitutėmis visais amžiais dirbo daugiausia lyg ir vietinės merginos, bet tarp jų – turbūt nei vienos lietuvės, užtat nemažai lenkių, o daugiausia – visokios Chajos, Rebos, Esterės, kitaip tariant, žydės. Jos paprastai būdavo ir viešnamių savininkės. 

Kita vertus, kad sostinėje gyveno daugybė tautų, o jai plėstis ir taikytis prie Europos madų padėjo atvykę profesionalai iš svetimų žemių, nelaikyčiau išskirtiniu ar retu, tik Vilniui būdingu reiškiniu. Tai – sostinės sindromas apskritai. Panagrinėkite senų pasaulio miestų istoriją, ir pastebėsite, kad daugelis jų buvo ne užsidarę, o atvirkščiai – paveikti ryšių su kitomis šalimis, dinastijų įvairovės, juose knibždėte knibždėjo visokių tautų tautelių, skirtingų religijų ir tikėjimų išpažinėjų. Sostinės ir uostai sugėrė importinių stilių (kartu su jais – prabangių, vertingų, tame regione nerandamų medžiagų) bei darbų, kurie vietiniams buvo vertybiškai svetimi arba nepažinti. Ne veltui ir Gediminas viliojo žmones iš kitų kraštų privilegijomis ir pažadais leisti migrantams puoselėti savo papročius bei statytis savo šventyklas, kad tik šie prisidėtų prie sostinės gyvybės. 

Beje, dalis Vilniaus gyventojų jau buvo krikščionys, kai LDK dar klestėjo kaip galinga pagoniška valstybė. Tik tie žmonės buvo ne katalikai, o stačiatikiai – atvykėliai iš rytinių žemių, kurias mūsų kunigaikščiai valdė arba su kuriomis palaikė vasalinius santykius ar partnerystę, nutekindami ten dukras, apvesdindami sūnus arba patys sau iš ten parūpinę žmonas. 

Taigi, jau XIV amžiuje, Algirdo, kurio viena žmona buvo iš Vitebsko, o kita – iš Tverės, valdymo laikais, Vilniuje dygo pirmosios cerkvės ir gyvavo rusėnų miestas. Ne rusų, o rusėnų. XVII a. mieste atsirado keliomis gatvėmis apibrėžtas žydų kvartalas, nors žydai jau lig tol čia gyveno išsisklaidę gan komfortabiliomis sąlygomis. O dar ir totoriai nuo Vytauto Didžiojo laikų turėjo savo gyvenvietę. 

Progresyvūs valdovai, pasiturintys didikai su stipriu ego galėjo sau leisti kviesti į sostinę įsikurti vienuolių ordinus iš svetur bei įvairius, šiuolaikine kalbant įvardijant, specialistus, kurių trūko vietoje, kad jie statytų rūmus ir įspūdingas bažnyčias tarsi mauzoliejus. 

Taigi, absoliuti dauguma garsių vilniečių bei Vilniaus influencerių – nuo architektų ir pilininkų iki burmistrų, nuo pirklių iki dvasininkų – nebuvo jokie lietuviai. Originalios pavardės – lenkiškos, vokiškos, olandiškos, prancūziškos, itališkos, žydiškos, žiūrint kuo užsiėmė ir kokiu tikslu čia nutūpė. 

Apgaulingas įspūdis, kad Vilniuje gyvenę žinomi veikėjai buvo lietuviai, gali susidaryti dėl mūsų kalboje prigijusių svetimų vardų sulietuvinimo tendencijų. Čia nepulsiu šių kalbininkų rekomendacijų ir sugalvotų taisyklių nei ginti, nei peikti, bet tik atkreipiu dėmesį, kad istorinių asmenybių užsienietiški vardai, laikomi sustabarėjusiais, paprastai perrašomi ir perdaromi į lietuviškus. 

Tad enciklopedijose, vadovėliuose visokie Josephai virto Juozapais, Christopheriai – Kristupais, Adamai nejučiomis tapo Adomais, Matheus ar Moišės – Matais, Michaelai, Mikhaeliai ir panašūs pasidarė Mykolais, Georgijai – Jurgiais, o Nikolajai – Mikalojais. 

Į svetimų vardų dirbtinio lietuvinimo reikalą įsikirtę tik daug skaitantys istorijos, tačiau daugumai žmonių, nedirbančių su praeities, paveldo, menotyros temomis, pavardžių kaitaliojimo ir adaptavimo subtilybės nėra žinomos, todėl ir gali atrodyti, kad per šimtmečius linksniuojami miesto kūrėjai ir įtakotojai buvę, jei ne grynakraujai lietuviai, tai bent „pamaišyti“. 

Antai iš XVI a. aptinkame architektą Mykolą Enkingerį. Bet iš tikro jis yra Michaelas Enkingeris (prie originalaus vardo vis tiek pridedu lietuviškas galūnes dėl bendros tvarkos). Manoma, kad jis statė Vilniaus Žemutinę pilį, prisidėjo ir prie gynybinės miesto sienos, galbūt net Bernardinų bažnyčios statybos. 

XVIII a. kaip svarbiausių barokinės architektūros projektų monopolininkas Vilniuje sužibėjo Johanas Kristupas Glaubicas. Įdomu ir juokinga, kad kai kuriose XX a. rašytose akademinėse ir istorinėse knygose jo pavardė sulenkinta – Glaubovičius. Iš tikro šis asmuo – Johannas Christophas Glaubitzas – atvykėlis liuteronas iš Silezijos. Jį galima laikyti vilniečiu, nes Vilniuje taip ir liko iki gyvenimo galo, čia ir palaidotas, bet lietuviškų pėdsakų savo kraujyje vargu ar turėjo. Ir tokių pavyzdžių dėl perdarytų vardų ir kilmės painiavos – tuzinai. 

Taip kad nereikia turėti iliuzijų, jog Vilnius buvo lietuviškas miestas pagal etninę dvasią, kalbą ar tuo labiau – mentalitetą. Jį pradėjo lietuviai, jis paveldėtas iš LDK, buvo vienas iš LDK centrų ir iki tam tikro laikotarpio valdytas lietuvių kunigaikščių. Kitų valstybių miestu jo nepadaro vien faktas, kad buvo jėga paimtas arba per prievartą inkorporuotas į svetimą darinį. Vilnius istoriniu požiūriu priklauso Lietuvai, bet jo paveikslui ir aurai lietuviai daug krikščioniškų šimtmečių neturėjo lemiamos įtakos. 

Tiesa, tiek Vilnių nuo carinės Rusijos imperijos laikų besisavinantys, istorinės propagandos persisunkę rusai, tiek baltarusiai, taip pat prisimaitinę išvirkščių teorijų ir kliedintys, kad Vilnius buvęs Baltarusijos sostinė, tiek pretenzijų į mūsų miestą turintys didieji kaimynai lenkai, tiek žydai, pastebėjau, pabrėždami savo vaidmenį Lietuvos sostinės raidoje, nurodo vis didesnį savo tautos populiacijos ankstesniais šimtmečiais procentą. Beliko tik, kad ukrainiečiai imtų mums draskyti akis, įrodinėdami, jog Vilnius - jų, ir prirašytų papildomų procentų nuo savęs. Tai ar tik nebus taip, kad tardomąjį klausimą „kieno Krymas?" netrukus viešojoje erdvėje ir gatvėse pakeis vėl aštrėjantis klausimas „kieno Vilnius?", kuris ir taip ištisus dešimtmečius kantriai kabėjo ore ir pats laukia, kol kaip pūlinys prasprogs. 

Kai daugybė spragų praeities raštuose ir archyvuose, kai interpretacijose dūmų tiršta, tai tiksliai atkurti Vilniaus gyventojų pasiskirstymą tautiniu pagrindu – neįmanoma, tad ir galimybių vartyti į vieną ar kitą pusę yra apsčiai, tačiau kelių procentų paklaida kurios nors etninės grupės naudai esmės vis tiek nekeičia – lietuviai nebuvo miestiečiai, jų savastis ir pagrindinis rodiklis – žemelė. Dar tarpukariu į pirmuosius lietuvius verslininkus tautiečiai žiūrėjo įtariai, nepatikliai, nes verslą vertino kaip purviną reikalą, kas kita – dirbti žemę. 

Taip pat nereikėtų ignoruoti, kad Vilnius – dramatiškas miestas su labai sudėtinga, daugiasluoksne istorija. Jo gyventojus per šimtmečius periodiškai nuo žemės paviršiaus blaškė ir šlavė, mainė į naujakurius karai, epidemijos ir okupacijos.  

Pastaroji įspūdinga Vilniaus žmonių kaita įvyko per Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžiui, mieste beveik neliko ilgainiui vietiniais tapusių žydų, kadangi tūkstančius jų išžudė naciai. Vilnių apleido ir lenkai, kurių tolimos šaknys galėjo siekti Žečpospolitos laikus. Mat 1944-1946 m. Sovietų Sąjungos valdžia vykdė Lietuvos lenkų grįžimo į Lenkiją kampaniją, tiksliau, prievartinį lenkų iškeldinimą. Po Stalino mirties buvo vykdoma dar viena lenkų migracijos iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją akcija. 

Žinoma, inteligentų, kurie buvo rusų, žydų ir lenkų kilmės, likučiai atsidūrė tremtyje ir lageriuose. Po karo ištuštėjusį, apgriuvusį, naujos darbo jėgos išalkusį Vilnių užplūdo iš Rusijos gilumų, Baltarusijos ir Ukrainos atkeldinti darbininkai, čia suvažiavo karininkai, nomenklatūrininkai, kagėbistai. Bet ištiko ir toks reiškinys, kuris, galima sakyti, sulaužė Vilniaus miesto istoriją. 

Nuskambės kraupiai, kaip juoda ironija, tačiau tik Stalino dėka Vilnius ne tik grįžo Lietuvai, bet ir ėmė lietuvėti. Į sostinę nors ir vangiai, nors ir daugiau ne savo entuziazmu, o valdžios spiriami, bet vis dėlto po truputį kraustėsi lietuviai iš nustekentų, sužlugdytų kaimų, išgyvenusių kolektyvizaciją. Kai kurie istorikai nurodo, kad šeštajame dešimtmetyje jau net 60-70 proc. miesto gyventojų buvo lietuviai - grįžimas į  gilius viduramžius! Tiesa, galima aptikti ir kuklesnių rodiklių - esą po karo pirmą kartą lietuviai tapo Vilniaus dauguma tik Perestroikos laikais ir sudarė truputį daugiau nei pusę, tiksliau, 50,5 ar 51 proc. visų sostinės gyventojų. 

Bet, kaip minėjau, prie sausų statistikų stipriai neprisiriškime dėl paplitusių spekuliacijų ir tik apytikslių skaičiavimų, verčiau kliautis patirtimi, bendru pojūčiu. O artėjant Nepriklausomybę, taip ir buvo - Vilniuje iš tikro buvo justi lietuvių pagausėjimas ir lietuviškumo, kartu - dėl bendrų Sovietų Sąjungos griūties nuotaikų lietuvybės suaktyvėjimas. 

Dar vienas malonus, sunkiai racionaliai paaiškinamas paradoksas: būtent sovietmečiu, nepaisant rusifikacijos ir slaviškos aplinkos, lietuvių kalba ne tik kad nebuvo iš Vilniaus išguita, bet dar ir atskiedė čia nuo caro laikų bujojusią rusų ir įsišaknijusią bei pirma buvusią lenkų kalbą. 

Visas šis fonas padeda pradėti narplioti mazgą, kas tas vilnietis. Vilnietis – nebūtinai lietuvis, nebūtinai lietuvakalbis. Vilnietis dažnu atveju – tai tik svečias su įžūlia ambicija tapti amžinu šio mietso šeimininku arba politinių sprendimų ir karo stichijų atblokštas migrantas, jei ne pirmos, tai antros ar daugiausia – trečios kartos. 

Į Vilnių gviešiasi visi, kas jo kelyje paliko bent mažiausią žymę. Tai – dar vienas iš sostinės sindromų, kai ją savinasi tie, kas netingi, - nuo buvusių sąjungininkų iki buvusių okupantų. Tai irgi nėra vien tik Vilniaus drama. Šie nuosavybės klausimai atskleidžia labai trapią ir reliatyvią kryžkelėse ar strateginiuose taškuose stūkstančių miestų, regionų padėtį ir bendrai visa ko laikinumą istorijoje. 

Primena buvusių sutuoktinių peštynes dėl turto: bendras darnus sugyvenimas pamirštas, vyksta ginčai iki muštynių, kurio iš šių dviejų pusių būstas buvo labiau užgyventas, kuris paveldėjo, o kuris – daugiau investavo į jį, kuriam kokia dalis priklauso teisiškai, o kuriam – labiau faktiškai, atsižvelgiant į indėlį? 

Tai - tik įžanga, tik pirmoji užuomina į šių dienų vilniečio tapatybę. Kitame pasakojime ją vyniosiu toliau ir nusikelsime į Vilniaus erdves čia ir dabar.