fb
www.contribee.com

Galerija ARKA

„Arka“ – didžiausia LDS galerija, įkurta 1990 m. Galerija veikia modernaus ir šiuolaikinio meno lauke, atstovauja jaunų kūrėjų, menininkų ir kuratorių interesams.

Contribees

Per month

Lietuvos nacionalinio paviljono PQ'23 katalogo leidyba

2023 m. birželio 8-18 d. Čekijoje vyks Prahos kvadrienalė (PQ) - didžiausias pasaulyje scenografijos ir teatro dizaino forumas, kuriame pristatysime Lietuvos paviljoną. Išsamiau apie visą projektą galite paskaityti žemiau. O šioje platformoje renkame lėšas Lietuvos ekspoziciją pristatančio katalogo, rengiamo bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos leidykla, leidybai fiziniu pavidalu. 

---

Rėmėjams, prisidėjusiems 20 eur. ir didesnės sumos parama, suteiksime projekto rūpintojėlio statusą ir padovanosime:
- leidyklos „artseria" išleistą universalų kalendorių „Adomas & Ieva".

Rėmėjams, prisidėjusiems 50 eur. ir didesnės sumos parama, suteiksime projekto bendrininko statusą ir padovanosime:
- leidyklos „artseria" išleistą universalų kalendorių „Adomas & Ieva";
- kuponą į pasirinktą Šeiko šokio teatro arba teatro „Lėlė" spektaklį.

Rėmėjams, prisidėjusiems 100 eur. ir didesnės sumos parama, suteiksime projekto superherojaus statusą ir padovanosime:
- leidyklos „artseria" išleistą universalų kalendorių „Adomas & Ieva";
- dvigubą kuponą į pasirinktą Šeiko šokio teatro arba teatro „Lėlė" spektaklį;
- Lietuvos nacionalinio paviljono PQ23 atributo KRIKŠTO metalinis ženkliukas.

---

DAUGIAU APIE PROJEKTĄ: 

2020 m. menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė atkūrė ambiciją po ilgesnės pertraukos* vėl dalyvauti ir atstovauti šalį didžiausiame pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forume – nuo 1967 m. rengiamoje Prahos kvadrienalėje (PQ). Renginys supažindina su šiuolaikinio teatro tendencijomis ir tradicijomis ir yra kone svarbiausia teatro kūrėjų susitikimų vieta ir jų kūrybos pristatymo platforma. Savo apimtimi, kokybe ir svarba PQ teatro pasaulyje niekuo nenusileidžia Venecijos bienalei vizualiųjų menų kontekste, todėl nacionalinio paviljono pristatymas jame grindžiamas ne tik tarptautiškumo didinimu bei Lietuvos teatro sklaida, bet ir solidžia visos šalies kultūrinio lauko reprezentacija.

PQ23 Galerija „Arka“ yra Lietuvos paviljono ambasadorė. Šiam vaidmeniui visa projekto komanda sistemingai nuo 2021 m., kai „Arkoje” buvo įgyvendinta didžiulio dėmesio sulaukusi eksperimentinė autorinio dailininko teatro paroda „Navigacija“, o 2022 m. įvyko paroda „Teatro navigacija: kas ten“, tapusi „generaline PQ23 repeticija“. Dalis parodoje naudotų elementų bus adaptuojami PQ erdvėms ir integruojami į nacionalinio paviljono architektūrą, kurią papildys ir naujai sukuriami elementai, kurių dizainą kuria scenografė Sigita Šimkūnaitė. 

Nacionalinėje ekspozicijoje šalį atstovaus šešios teatro ir kino dailininkės, kurios savo produktyvumu, pripažinimu, išreikštu apdovanojimais tarptautiniuose ir Lietuvos teatrų festivaliuose, aktyviai keičia vyriškos profesijos sampratą: kino dailės specifiką teatre taikanti Sigita Šimkūnaitė, tikrovės daugiasluoksniškumą tyrinėjanti Julija Skuratova, medžiagiškos scenografijos atstovė Neringa Keršulytė, muzikinės teatro scenos universalumą ir minimalizmą propaguojanti Birutė Ukrinaitė, jaunosios kartos kamerinės daugiafunkcinės scenografijos autorė Barbora Šulniūtė, integralios skaidytos formos scenoje kūrėja Laura Luišaitytė. Projekto meno vadovė – menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Ekspozicijos sumanymas vystėsi atsispiriant nuo PQ23 pasiūlytos temos „Retas“ (angl. Rare), kuri siejama su pandemijos metu atsiradusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą, kai jo praktika tapo reta ar komplikuota, bei daugiasluoksnę istoriją turinčios erdvės Prahoje, kurioje 2023 m birželio 8-18 d. vyks tarptautinis teatro dizaino forumas: prie Vltavos upės įsikūrusios Prahos turgaus teritorijos. Pastaroji savo pirminę – mėsos turgaus ir skerdyklos – veiklą pradėjo XIX a. pabaigoje. Plečiantis Prahai skerdykla turėjo būti perkelta toliau ir 1983 m. ši vieta tapo vaisių ir daržovių, o 1990-siais – mišriu turgumi, kuriame pradėjo veikti negi techno klubas, pašto biuras ir būtiniausių prekių parduotuvės. 2002 m. „Pražská Tržnice“ teritorija buvo apgadinta potvynių, kurių poveikio žymės ant daugelio pastatų matyti iki šiandien. Todėl Prahos miestas nusprendė atnaujinti teritoriją ir paversti ją meno rajonu.

Išgryninti nacionalinės ekspozicijos formą padėjo dalyvavimas PQ simpoziume, kuris įvyko 2022 m. gegužės mėn. Jame daug dėmesio buvo skiriama netradicinėms performatyvių menų erdvėms, raginant ateities teatrą atrasti įvairiose vietose. Lietuvos paviljono ekspozicija referuoja besiformuojančią tradiciją spektaklius perkelti iš scenos į gamtą, kuri neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą, išlaikyti atstumą ir pažvelgti į pasakojimą per gamtos prizmę. Šios aplinkybės lėmė, kad gamtos motyvas, mitologiniai siužetai tapo pagrindine parodos ašimi, siekiančia skleisti atvirą teatrą laisvai migruojančiame pasaulyje. Atviros erdvės principas atitinka PQ sumanymą atsisakyti ekspozicijų riboženklių (vad. boksų), aktualizuojant bendrystę, vienijantį pulsą, žymintį saugumo, empatijos bei ryšio tarp žmonių paieškas.

Svarstant nūdienos žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, buvo atsigręžta į pastarųjų metų spektaklio Kuršių nerijoje „Laikas nė(e)rimui“ motyvą – archajinį baltų ženklą, simbolinę Pasaulio medžio, jungiančio Visatos dalis, formą – krikštą. Krikštas, kuris susiformavo iš pirmųjų baltų apeigų, turi ir kitų reikšmių: tai ir antkapinis paminklas, ir sakramentas nuplaunant nuodėmes, priimant naują tikėjimą. Plati simbolio reikšmė leidžia jungti laiko ir erdvės aspektus parodoje, sakralizuoja kūrybos procesą, atskleidžia pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją. Pasitelkus pripažintus kūrėjus, architektus bei inžinierius, kuriama homogeninė scenografijos kompozicija, ženklinanti menininkų reakciją į grėsmingus dabarties įvykius. Lietuvos ekspozicijoje ateities teatras ir pasaulis pristatomas kaip atviras įvairioms kultūroms, idėjoms, kūrybos formoms, suartinantis skirtingus pasaulius, padedantis išsaugoti kūrybą ir žmogiškumą. Prasidėjęs tarsi pandemijos refleksija, šis sumanymas šiandienos fone atrodo kaip niekad aktualus.

Prahoje eksponuosiamoje krikštų kompozicijoje šią formą pasirinkta pakartoti 7 kartus, kadangi daugelyje kultūrų šis skaičius simbolizuoja išmintį, ieškojimus ir atradimus. Taip pat jis turi religinę konotaciją – pasaulio sukūrimą per 7 dienas arba slenkstį tarp pradžios ir pabaigos, kuriant vis besitęsiantį cikliškumą. Tikėjimas reikšmėmis yra susijęs su naiviu stebuklo laukimu, pasaulio pažinimo, saugumo, artumo jausmu, kurį patiria žmogus, ieškantis darnos ir harmonijos. Parodos ekspozicija sukurta reaguojant į pasikeitusią tikrovę, prarastą stabilų realybės, laiko pojūtį, išlikimo siekį ir išryškėjusią trapią ribą tarp nerūpestingo gyvenimo ir mirties ekstremalioje situacijoje. Parodoje galerijoje „Arka“ eksponuojami trys krikštai iš septynių.

Instaliacijoje integruojamos 7-ių atviroje erdvėje rodytų spektaklių fragmentuotos videodokumentacijos: S. Šimkūnaitės scenografijos – Klaipėdos elinge atliktai R. Vagnerio operai „Skrajojantis Olandas“ (2020, rež. D. Abaris, G. Šeduikis; kost. dail. S. Straukaitė, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Kuršių mariose vykusiam šokio spektakliui „Laikas nė(e)rimui“ (2021, rež. choreografė. A. Šeiko, Šeiko šokio teatras); B. Ukrinaitės scenografija A. Dvoržako operai „Undinė“ (2022, rež. G. Padegimas, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), Neringos Keršulytės – J. Jukonytės „Apie pasaulį“ (2022, rež. J. Jukonytė, Vilniaus teatras „Lėlė“), Lauros Luišaitytės – R. Schimmelpfennigo „Idomenėjas“ (2021, rež. A. Jankevičius, Panevečio Juozo Miltinio dramos teatras), Julijos Skuratovos – N. Indriūnaitės „Raudonoji knyga“ (2019, rež. E. Piotrowska, Vilniaus teatras „Lėlė“), Barboros Šulniūtės – A. Špilevoj „12 gramų į šiaurę“ (2019, rež. A. Špilevoj, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras).

Instaliacija provokuoja žiūrovą aktyviai dalyvauti jos patyrime. Didžiulių stilizuotų krikštų kamienai yra veidrodiniai. Atspindys veidrodyje sufleruoja žvelgti į tikrovę giliau arba anapus supančios realybės, o pats terminas kilęs iš lotyniško „mirari“, reiškiančio stebėjimąsi arba stebuklą. Seniau veidrodis laikytas turinčiu maginių galių, sietas su kūryba ir tarpininko tarp praeities ir dabarties, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių vaidmeniu. Aplinką ir patį kūrinio stebėtoją reflektuojantis krikštų fasadas daugina atvaizdus ir sutirštindamas tikrovę tarsi suartina šias skirtingas plotmes, pabrėžia nevienalyčio laiko, praeities ir dabarties ryšį, gimimo ir mirties neatskiriamumą. Atspindintis paviršius leidžia stebint save kurti mistinę realybės ir iliuzijos jungtį, ritualinę pagonišką dvasią ar bendruomenę, tuo būdu žiūrovui atveriant galimybę nuo pasyvaus stebėjimo pereiti į aktyvų dalyvavimą, prisidedant prie ekspozicijos vaizdo plėtojimo ir jo autorystės.

 

* Prahos kvadrienalėje (Prague Quadrennial – PQ) Lietuva dalyvauja nuo 1975 metų. Tuomet Lietuvos scenografiją reprezentavo režisieriaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro kūryba, pristatyta dar Sovietų Sąjungos ekspozicijoje. Pirmoji Lietuvos nacionalinė ekspozicija, kurią parengė scenografas Jonas Arčikauskas, debiutavo po dviejų dešimtmečių – 1995 m. O paskutinį kartą lietuvių teatro dailininkai Prahos kvadrienalėje prisistatė 2015 metais. Lietuvai praleidus pasirodymą 2019 metų, tai pačiais metais pradėta etapais ruoštis šalies pristatymui 2023 m. vyksiančiai PQ.

Choose amount:
Tip
1.67%