Vienos šeimos istorija

Daugiau nei prieš dvidešimt metų  auginau Biną – vokiečių aviganių veislės kalytę. Į Lietuvą Bina atkeliavo iš Rygos, kur baigė šunų karo mokyklą. Deja, dėl didelės šūvių baimės, Bina negalėjo dirbti pagal apmokymus. Žmonės, atvežę ją į tuometinę mano darbo vietą, paprašė priglausti Biną. Nuo tada ji tapo tarsi mūsų įmonės simboliu. Bina buvo reto protingumo, įžvalgumo bei supratingumo šuo. Sunku patikėti, tačiau Bina skirdavo ne tik įmonės patalpas, bet ir žmones pagal vardus. Paprašyta ji nunešdavo dokumentus į buhalteriją ir įteikdavo reikiamam asmeniui, gebėdavo parnešti raktus. Buvo smagu turėti tokią šaunią pagalbininkę, kuri visą dieną praleisdavo su manimi kabinete, o vakarais likdavo saugoti įmonės teritoriją.

Deja, mūsų įmonė bankrutavo. Iš varžytinių buvo pardavinėjami įmonės pastatai, iš kabinetų nešini savo daiktais ėjo žmonės… O Bina – ji liko tokia, niekam nereikalinga, jau ganėtinai sena, bankrutavusios įmonės sargė… Negalėjau jos taip palikti, tiesiog negalėjau. Todėl nusprendžiau įsigyti įmonės dispečerinę. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tai – dėl Binos. Abu su vyru norėjome, kad protingoji Bina nepatirtų streso dėl aplinkos pasikeitimo, visgi ji buvo jau ganėtinai sena. Todėl jau netrukus mano įsigytas pastatas tapo Binos namais. Mes su vyru be galo džiaugiamės, kad gyvenimas mums suteikė progą praleisti tiek daug laiko su ja. Niekas niekada nesupras, kiek daug Bina mums suteikė. Ji tikrai buvo nuostabus ir nepakartojamas šuo.

Šiandien Bina klaidžioja Vaivorykštės takais, o mudu vis dar braukiame ašarą žiūrėdami į jos kapą. Akmeninė lentelė, kurioje iškaltas vardas ir Binos atvaizdas, primena apie nuostabų, kilnų, pasiaukojantį ir vienintelį tokį šunį.

Galbūt tokia stipri ir besaikė meilė paskatino mane gelbėti likimo nuskriaustus šunis. Dabar iš valstybės nuomojamame plote glaudžiasi pamestinukai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Vieni jų buvo rasti autobuso stotelėje, kiti – parkuose, dar kitų likimo gijas norėjo nutraukti pikti žmonės – paskandinti, pakarti… Štai Greta jau pusantrų metų gydosi žaizdas – kai pateko į „šeimą“, vienas kalytės šonas buvo visiškai be kailio. Didelių pastangų dėka, Greta šiandien atrodo puikiai, o apie praeitį primena tik ant šono žiojintis randas. Mažasis Riešutėlis buvo rastas netoli Joniškio ant kelio, partrenktas mašinos ir paliktas likimo valiai. Dėl laiku suteiktos veterinaro pagalbos, besaikės meilės ir didelio rūpesčio, mažylis šiandien visiškai sveikas. Dar viena kalytė prie sodybos vartų lūkuriavo kone mėnesį – didelės baimės vedina ji neprisileido žmonių. Visiškai sulysusiai ir išsekusiai mažylei maistą išnešdavome už vartų, kol galiausiai bailiukė išdrįso užeiti. Paaiškėjo, kad ji neviena – į gausiąją šeimyną ji atkeliavo besilaukdama keturių mažylių. Visi šios nelaimėlės keturkojai rado namus, o ji pati lig šiolei yra gausios ir draugiškos šeimynos dalis. O štai Reksą beširdžiai žmonės Meškuičiuose, transporto dirbtuvėje įmetė į fekalijų duobę. Laimei, kad mano sugyventinis Gintas tuo metu buvo netoliese – jo dėka mažylis atsigavo nuo patirto šoko ir šiandien džiaugiasi, kad gyvenimas jam suteikė antrą šansą.

Kartais abu su vyru jaučiamės tarsi likimo siųsti angelai nelaimėliams šunims gelbėti. Vis dėlto, viskas atrodo nuostabu tik žiūrint iš šalies. Sodyboje kasdien reikia nudirbti daugybę darbų, kurie reikalauja daug fizinės sveikatos. Sunku patikėti, tačiau keturkojai gyventojai pykstasi itin retai. Visi išskirstyti į aptvarus, gyvena su tais, su kuriais geriausiai sutaria. Kai kuriuose voljeruose įrengtos dviaukštės būdos. Vieni šunys miega apačioje, kiti – viršuje, o treti iš šono. Į „bendruomenę“ atkeliavus naujam šuniui, pirmas rūpestis – kur jį apgyvendinti. Išrinkti tinkamą aptvarą išties sunkus darbas, juk ne visi šunys linkę priimti naujokus. Todėl vienus nuo kitų tenka atskirti vieline tvora. Svarbiausia, kad dėmesį visiems reikia padalinti po lygiai. Jei užsukęs į aptvarą paglostai vieną šunį, tuo pat metu privalai glostyti ir jo kaimyną – kitaip šunys ims pavydėti vieni kitiems. Dėmesys – vienintelis dalykas, dėl kurio šunys konkuruoja. Viskuo kitu jie pilnai aprūpinti… Bent jau buvo lig šiol.

Žmonės mūsų klausia, kas padeda išlaikyti tokią gausią šeimą. Deja, valstybė mūsų neremia,bet vis daugiau atsiranda gerų žmonių, kurie mūsų šeimą remia maisto produktais, savanoryste ar kt. Šunys maitinami, girdomi ir prižiūrimi iš savų lėšų, visi jie įregistruoti ir paskiepyti.

Šiomis dienomis mums išgyventi darosi vis sunkiau. Kadangi beveik visi šunys dideli, ėdalo reikia itin dideliais kiekiais, o išmaitinti tokią šeimyną reikia ne vienos dešimties eurų.Išparduotuvių ar turgaviečių perkame skerdienos atliekas, kuriomis galime tik pagardinti šunims verdamą košę. Sunku patikėti, tačiau net ir tie šunys, kurie turi galimybę, nekiša nosies į puodą, kuriame garuoja ėdalas. Didelės bendruomenės šunys, kaip ir daugiavaikės šeimos vaikai, per metų metus pripranta dalintis…

Skaudu ir liūdna, bet tenka pripažinti, kad gyvenime itin didelę reikšmę teikia pinigai. Tačiau ar dėl to turi kentėti tie, kurie visiškai niekuo nenusikalto – gyvūnai? Kaip reikia atimti gyvybę iš tų, kuriems pats suteikei antrą šansą gyventi?..