Didžiausias mamos Tetianos rūpestis – sunkią negalią turinčiam Matvijui surasti specialistų, kurie padėtų atsigauti ir įsivažiuoti į įprastas gyvenimo vėžes. Iš vaikų karas atėmė visą pažangą, kurią jie buvo pasiekę savo namuose, išgąsdino ir užsklendė jų vidiniuose pasauliuose.

Nuo gimimo paralyžiuotą Bohdaną auginanti Tetiana negali dirbti, nes privalo nuolatos būti šalia specialių poreikių turinčio sūnaus. Gaunamos socialinės pašalpos vos užtenka prasimaitinti, šeimos santaupos baigėsi dar vasaros pradžioje, o rudeniop teks ieškotis ir naujų namų.

Julijos sūnui Timofijui, kuriam yra 8 metai, nustatytas autizmas. Vėliau prisidėjo ir epilepsijos priepuoliai. Berniukas nekalba, jam reikalinga speciali priežiūra. Gydytojai skiria jam reikiamų procedūrų, masažų, bet dėl biurokratinių kliūčių gauti jų kol kas tiesiog nepavyksta.

Nadeždai jau sunku susitvarkyti su devynerių metų sūnumi Marku, kuriam prieš šešerius metus diagnozuotas autizmas. Anksčiau buvęs ramus ir tykus, nors ir užsidaręs, berniukas dabar tapo sunkiai valdomas, su juo susitarti sugeba tik brolis Matvejus. Markui verkiant reikia rimtos specialistų priežiūros, tačiau Nadežda tam neturi nei lėšų, nei jėgų.

Konstantsia – 13 metų mergaitė. Mergaitė visiškai nekalba, šiuo metu jau moka stovėti, tačiau vaikščioti dar reikia išmokti. Ji labai smalsi ir laimingiausia būna lauke, keliaudama, kai keičiasi aplinka.

Įprastą, nors ir nuolat okupacijos grėsmės persekiojamą šeimos gyvenimą šį pavasarį palaužė košmariška karo patirtis, dėl kurios teko palikti namus. Tačiau mama Laura tikisi – blogiausia jau praeityje. Jos jaunėlis sūnus, autizmo spektro sutrikimą turintis Maksimas, bando apsiprasti Lietuvoje, lanko mokyklą ir šiuo metu ruošiasi kalėdiniam pasirodymui.

Nuo gimimo cerebrinio paralyžiaus ištiktas Nikita labai sunkiai vaikšto, sunkiai bendrauja, sunkiai koordinuoja judesius. Negana to, prieš pat karą, dar Ukrainoje, reabilitacijos pratimų metu Nikitai lūžo koja, ir į Lietuvą jis atvažiavo sugipsuotas. O netrukus, jau Vilniuje, vaikas bus vėl guldomas dar vienai operacijai, po kurios vėl lauks naujas reabilitacijos procesas.

Šešto vaikelio besilaukiančios Katerinos (34 m.) sūnui Konstantinui (11 m.) yra diagnozuotas sunkus neįgalumas. Vaikas visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų priežiūros. Jis nereaguoja į aplinką, nesupranta, kur jis yra ir kas šalia jo vyksta, silpnai mato, be vaistų neužmiega, neturi sotumo jausmo. Deja, vaistai, higienos priemonės, terapija ir kitos būtinosios priemonės šiai šeimai yra tiesiog neįperkami.

Pо karo pradžios ir pirmos sparnuotosios raketos atskriejimo į Olgos namus, ji su vaikais iškart išvyko iš Ukrainos ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. Mama negali dirbti, nes augina tris vaikus, o jauniausias sūnus Oleksandras (6 m.) reikalauja ypač daug dėmesio. Vaikas turi emocijų ir valios neišsivystymą bei gyvybinės veiklos sutrikimą. Taip pat pirmo lygio bendrą kalbos neišsivystymą bei storosios žarnos vystymosi ligą.

Diana (12 m.) – vyriausia tris vaikus auginančių Annos ir Igorio šeimoje. Dar kūdikystėje jai nustatytas cerebrinis paralyžius. Mergaitė nevaikšto, nekalba, jai būtina reabilitacija, tačiau tėčio uždirbamų pinigų tam nepakanka. Karo užklupta šeima, nuo skriejančių bombų net keletą mėnesių prasislapsčiusi rūsyje, vasaros pabaigoje atvyko į Lietuvą.

Nataliia sūnus Artiomas serga ir Alperso sindromu – labai reta genetine liga, veikiančia centrinę nervų sistemą. Esant vos 2 m. berniukui įvyko pirmas insultas, liko paralyžiuota visa kairė kūno pusė. Projekte gautus pinigus šeima skirtų  reabilitacijos procedūroms, specialiam maistui, maitinimo sistemoms, švirkštams, sauskelnėms ir kitoms sūnui gyvybiškai būtinoms priemonėms įsigyti.

Katerina su didele šeima bėgo iš Ukrainos nuo karo. Katerina su vyrų susilaukė 4 vaikų. Vyresnioji Aleksandra serga epilepsija ir kitomis nervinėmis ligomis, bet koks mažiausias stresas gali išprovokuoti priepuolį. Gelbėdami ją, bei kitus vaikus tėvai nusprendė palikti namus ir bėgti iš šalies.

Khrystyna Aleksieieva, g. 1989 m., 5-kių vaikų mama, Lietuvoje gyvena nuo kovo mėn. su  4 vaikais. 

Svitlanos dukrai Olhai dešimt metų, ji turi klausos negalią, naudoja klausos aparatą. Klausa dar labiau suprastėjo prasidėjus karui. Dabar labai reikalingas naujas klausos aparatas. Lietuvoje jai patinka. Ypač džiaugiasi, kad čia danguje neskraido raketos.

Andrii yra tikras super tėtis. Jis vienas augina 4 dukras iš kurių dvi – įvaikintos, o viena mergaičių, Alina – neįgali. Prasidėjus karui šeima per keletą valandų susikrovė būtiniausius daiktus ir skubiai paliko namus. Šiuo metu Andrii svarbiausia – pasirūpinti dukrų saugumu, sveikata ir emocine būsena. 

Iki karo gyvenusi Odesoje, Viktorija ilgai nenorėjo palikti savo šalies. Tačiau kai jos gimtąjį miestą kone kasdien pradėjo daužyti Rusijos kariuomenės leidžiamos raketos, moteris nusprendė savo neįgaliam sūnui Artiomui ieškoti saugesnių namų.

Penkiamečio Danilo ligos istorija visai nevaikiška – jam  tenka gyventi su kraujagyslių ligomis vaskulitu ir glomerulonefritu. Berniukui reikalinga nuolatinė priežiūra ir speciali dieta, kurios nesilaikant prasideda labai stiprūs raumenų skausmai.

Olga su neįgalia dukra Arina ir jos močiute Natalija išsigelbėjo nuo karo Ukrainoje, apsistojo Utenoje. Arinai jau septyneri, bet mergaitės vystymasis labai atsilieka – jį į pasaulį žvelgia trijų metų vaiko akimis, nekalba ir dažnai kenčia nuo stiprių galvos skausmų.

Lidijos dukrai Jaroslavai neseniai sukako 7 metai. Jai nustatytas vidutinio sunkumo neįgalumas. Kaip ir daugumai vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, jai būtinas medikamentinis gydymas, terapijos, specialūs užsiėmimai. Karo metu gyventi su sergančia dukrele namo rūsyje moteris nebegalėjo, todėl po kelių mėnesių blaškymosi šeima atrado Lietuvą – vietą, kurioje saugu ir gera.

Tą lemtingą naktį Iną pažadino vyras su žinia – prasidėjo karas. Visi buvo labai išsigandę, neilgai trukus daugybė žmonių išvyko. Klientų skaičius Inos darbe krito drastiškai. Kadangi šeima labai didelė, ženkliai kritus pajamoms išgyventi pasidarė ypač sunku. Paskutinis lašas buvo rusams okupavus atominę elektrinę, tuomet šeima suprato – metas išvykti.

Irina su dviem neįgaliais vaikais pačioje karo pradžioje pateko į rusų okupaciją. Dėl laimingo atsitiktinumo šeimai pavyko saugiai palikti kaimą, kuriame slėpėsi, ir vargais negalais pasiekti Lietuvą. Čia Klaipėdoje jau keletą metų darbuojasi Irinos vyras.

Iryna su sunkia liga sergančiu trylikamečiu sūnumi Ivanu dėl Rusijos okupacijos neteko visko. Jų namai sunaikinti, verslas suniokotas, gimtasis miestelis – sulygintas su žeme. Vyro ir tėčio širdis neatlaikė netekčių ir Iryna su Ivanu liko vieni.

Nazarui nustatyta sunki autizmo forma. Berniukui reikalinga nuolatinė priežiūra, nes nei pavalgyti, nei savarankiškai nueiti į tualetą jam nepavyksta. Jis nekalba, tačiau nuolat bėgioja, visur lipa, „tvarko“ namus. Nazaro gebėjimas bendrauti su šeimos nariais ribotas. Jis gyvena savo vidiniame pasaulyje – mėgsta nuo pabaigos žiūrėti „Youtube“ filmukus, savo žaisliukus rūšiuoja tik jam suprantama tvarka. Nepaisant visų šeimos išgyvenimų, rūpesčių bei aplinkos pokyčių, Nazaro nuotaikos nelabai pakito. Dėl savo negalios ypatumų jis nelabai suvokia, kas vyksta aplink.

Halina – vieniša mama, auginanti trylikos metų sūnų Pavlo ir dvylikametę dukrelę su negalia Haliną. Halinos negalia – gydytojų klaidos pasekmė. Per ilgai buvo delsiama daryti Cezario pjūvį ir mergaitė ėmė dusti, laimė jog išgyventi pavyko.

Aleksandrui nustatytas pirmojo tipo diabetas. Stresas, netinkama mityba ir vaistų trūkumas gali sukelti negrįžtamų pasekmių. Mykolajive, kuriame Aleksandras gyveno su mama Tetiana, prasidėjus karui ėmė stigti ne tik maisto, bet ir vaistų, kartu ir gyvybiškai svarbaus insulino. Tuomet mama, gelbėdama savo vaiką, nusprendė palikti Ukrainą.

Sofija turi judėjimo negalią ir jau daug metų juda tik neįgaliųjų vežimėliu. Tačiau platesne prasme mergina nestovi vietoje – ji nuolat lavinasi ir šiuo metu nuotoliniu būdu studijuoja Kyjivo universitete, II kurse.

Mano vardas Irina. Aš ir mano sūnus Eugenijus, kuris yra neįgalus vaikas ir jam diagnozuotas cerebrinis paralyžius, atvykome į Lietuvą iš Dnipro miesto. Išvažiavę iš namų tikėjomės, kad greitai galėsime grįžti. Deja, padėtis dar labiau pablogėjo. Mūsų mieste nuolat trūksta vandens, dingsta elektra, vyksta apšaudymai. Neturiu galimybės dirbti, sūnų periodiškai ištinka epilepsijos priepuoliai, jo negalima palikti vieno. Dar nesame gavę jokių išmokų, o mūsų nedidelės santaupos jau baigiasi. Labai tikimės rūpestingų ir neabejingų žmonių pagalbos bei palaikymo ir būsime dėkingi visiems, kurie atsilieps į mūsų prašymą.

Olena kartu su sunkų autizmo sindromą turinčiu sūnumi Romanu iš savo namų Zaporižėje pabėgo po to, kai tiesiai priešais jų langus sprogo okupantų kariuomenės paleista sparnuotoji raketa. Dėl itin sunkios vaiko negalios Olena negali dirbti, todėl pragyventi šeimai yra ypač sunku.

Alla – vieniša mama, auginanti dukras Anastasiją (17 m.) ir Adeliną (10 m.), šiuo metu gyvena Kaune. Tvarkingas vieno kambario butas šeimai patinka, tik labai sunku su negalią turinčia dukrele užlipti į 3 aukštą.

Yulia ir Vadimas susidūrė su milžinišku išbandymu, kai neišnešiotas gimė jų sūnus Zacharas. Berniukas nieko negirdėjo ir beveik nieko nematė, jam diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Šeima mažais žingsniais judėjo pirmyn – visi mokėsi gyventi kitap ir tuomet į jų miestą Chersoną, vasario 24 d. įsivežė rusų okupantai.

Andrijų mama meiliai vadina Andriuša. Jam 27-eri, tačiau turi protinę negalią. Jo darbingumas siekia 35 %, moka rašyti ir skaityti, deja, tik kaip 7–8 metų vaikas. Nors Andrijus suaugęs, savimi pasirūpinti ir vienas likti namuose negali. Lietuvoje lanko dienos centrą, kuriame jaučiasi be galo laimingas.

Rusijai užpuolus Ukrainą, Olena su neįgaliu trimečiu sūnumi Dmitro, dvylikamete dukra Christina bei vyru pabėgo į Lietuvą. Dmitro serga cerebraliniu paralyžiumi, jam būtina reabilitacija, tačiau tėčio uždirbamų pinigų tam nepakanka.

Inna, serganti sunkia diabeto forma, augina sūnų Bogdaną. Vaikui buvo atlikta širdies operacija, o kad atsigautų po jos Bogdanas aštuonis kartus per dieną turi gerti net penkių rūšių vaistus. 

Svitlana su sūnumi Ihoriu, turinčiu lengvos formos autizmo spektro sutrikimą, Lietuvoje jau nuo kovo mėnesio. Moteris džiaugiasi, kad čia juos supa geranoriški, jautrūs ir neabejingi jiems ir jų šalies tragedijai žmonės. Nuotraukose, darytose Svitlanai ir Ihoriui ką tik atvykus į Lietuvą, jų būklę byloja pajuodę veidai. Du pirmi mėnesiai prabėgo sergant ir miegant – taip organizmas gynėsi nuo streso, nes ašarų jau tiesiog nebuvo likę.

Vsevolodui (13 m.) nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Berniukas visiškai nekalba, tačiau jaučiasi laimingas mylinčioje ir jį suprantančioje šeimoje. Šiuo metu jis lanko Prano Daunio ugdymo centrą, tačiau labiausiai norėtų profesionaliai treniruotis baseine ir mielai sietų savo ateitį su plaukimo sportu. Deja, įgyvendinti šį vaiko norą šeima neturi jokių finansinių galimybių.

Viktoriia su vyru ir dviem dukrom - Sofia ir Elizaveta gyveno Kievo apskrityje, todėl buvo vieni pirmųjų bėgančių nuo karo. Tikėjosi, kad tai tik keletui savaičių, tačiau jau praėjo beveik pusė metų, o grįžti į tėvynę vis dar labai pavojinga.

Irynos ir Deniso šeima nedidelė, jie turi du nuostabius vaikučius. Vyresnioji Alisa lanko mokyklą, o Matvėjus visą laiką praleidžia su mama – jis dar visai mažiukas, be to, jo sveikatos būklė reikalauja specialios priežiūros. Matvėjui diagnozuota Hiršprungo liga ir kolostoma. Visus reikalus Matvėjus atlieka ne natūraliu būdu, bet į maišelį. Lyg to būtų negana, kovą visa šeima turėjo palikti namus dėl karo.

Natalya dukra Marija serga cerebriniu paralyžiumi ir gali judėti tik su vežimėliu. Šeimoje auga dar du berniukai – aštuonerių Ivanas ir šešerių Dmytro.

Penkiametis Danilas serga Dauno sindromu. Berniukas labai mėgsta bendrauti, darželyje mielai prieina prie kitų vaikų ir visus nori apkabinti. Vis dėlto, kad berniukas galėtų kalbėti, reikia įdėti labai daug darbo, būtina lankytis pas logopedą. Taip pat reikia laikytis specialios dietos, lankyti sporto, kineziterapijos, meno terapijos ir kitus lavinamuosius užsiėmimus. Negali Danilas gyventi ir be inhaliatoriaus, kurį greitu metu jau reikėtų keisti.

Liudmila su vyru – tikri seneliai gelbėtojai. Iš nuolat apšaudomo Nikolajevo pirmosiomis karo dienomis saugiai išgabeno visus tris anūkus, įskaitant neįgalų Oleksandrą. Nors Lietuvoje šeimai tiesioginis pavojus negresia, seneliams pasirūpinti anūkais ir savimi pačiais artėjant žiemai darosi vis sunkiau, o mažojo Sašos dar laukia operacija...

Nataliia su dviem nepilnamečiais vaikais, Anastasiia ir Timur, gyveno Mikolajeve. Tai miestas, kurį be perstojo bombarduoja nuo vasario 24 d. Šeima 16 parų gyveno pasislėpę bunkeryje, vėliau atsirado galimybė saugiai pasitraukti iš Ukrainos. Taip gelbėdama vaikus, Nataliia su šeima atsirado Lietuvoje, Utenoje.

Elenos sūnus Timofėjus neįgalus – jam nustatytas mutizmas (socialinio bendravimo sutrikimas). Gydimui būtini vaistai bei psichologinė pagalba, kurie šeimai šiuo metu yra neįperkami. Timofėjaus tėtis liko ginti gimtinės, tačiau liepos mėnesį žuvo.

Dmitro nepaprastai protingas, mandagus ir geras berniukas. Nors jam tik 10 metų, jis jau mokosi šeštoje klasėje, studijuoja 5 kalbas ir tai daro iškart dviejose mokyklose – Lietuvos ir Ukrainos. Berniukas mėgsta mokytis, turi nepaprastai daug potencialo, tačiau gimė su cerebriniu paralyžiumi, dėl kurio negali vaikščioti bei turi kitų sveikatos problemų. Jo brolis dvynys neišgyveno, taigi dabar į gyvenimą visomis jėgomis kabinasi tik jis ir mama Viktorija.

Olha serga skydliaukės vėžiu, išsivysčiusiu po Černobylio atominės elektrinės avarijos. Šiuo metu vėžys yra išplitęs, plaučiuose susidarė metastazės. Ji labai stipri ir motyvuota moteris, kuri jau daug metų kovoja už savo gyvybę. Daryti tai ir toliau be mūsų visų pagalbos jai būtų daug sunkiau.

Katerynos šeima pačioje okupacijos pradžioje prarado viską – namus, klestintį verslą, visas turėtas santaupas, netgi šeimos nuotraukas. O iš autizmu sergančio mažojo Mirono karas atėmė per kelis metus ir daugybės pastangų kaina pasiektą tuomet ryškiai pastebimą pagerėjimą. Šiandien Katerynos šeimai viską tenka pradėti iš naujo – ir gyvenimą, ir Mirono gydymą.

Olena su vyru Andrejumi ir augina negalią dukrytę Aliną. Ji turi vidutinio sunkumo protinį atsilikimą ir lėtinį inkstų nepakankamumą.

Mama Maryna ir trimetė autizmu serganti jos dukrytė Valerija džiaugiasi ramybe Lietuvoje ir dėkoja už pagalbą, kurios čia sulaukė. Šeima gyvena iš santaupų, kurios jau tuoj tuoj baigsis. Maryna nori pradėti dirbti ir užsidirbti, bet pirmiausia reikia išleisti dukrą į specialių poreikių turinčių vakų darželį.

Janos sūnui Kirilui nustatytas lengvas protinis atsilikimas, berniuko centrinės nervų sistemos pažeidimas pasireiškia kalbos vystymosi, kognityviniais, aktyvumo ir dėmesio sutrikimais. Nepaisant to, Kirilas yra labai švelnus ir draugiškas, jis daug šypsosi ir labai mėgsta bendrauti.

Trejų metukų Anastasija gyvena savo uždarame mažame pasaulėlyje – mažylė nekalba, nebendrauja su vaikais, nesidomi žaislais – taip pasireiškia jos liga: autizmo spektro sutrikimas. Anastasijos mama Maryna nori parodyti mergaitę geriausiems Lietuvos gydytojams, bet nuolatos važinėti iš Šiaulių į Vilnių ir Kauną neleidžia šeimos biudžetas.

Annai 26 metai, jos neįgaliai dukrytei Anastasijai – septyneri. Lietuvoje jos daugiau nei pusę metų ir per tą laiką Anna jau pramoko lietuviškai.

Yuliia ir Andraniko sūnui Daniel diagnozuota hidrocefalija. Berniukas turi protinį atsilikimą – sutrikusi jo raida, kalbos gebėjimai. Jis nuolat turi vartoti vaistus. 

Artemas (9 m.) nuo gimimo turi negalią – jam diagnozuotas diskinezinis cerebrinis paralyžius, protinis atsilikimas, šlapimo nelaikymas, epilepsija ir kitų organizmo funkcijų sutrikimas. Mama Julija daro viską, kad sūnus būtų kuo savarankiškesnis, socializuotas, ir nuo pat gimimo užsiima jo lavinimu. Nors Artemas nekalba ir savo norus reiškia paprastesniais garsais, mama jį kuo puikiausiai supranta. Naudodamas tik balses, Artemas moka net pasakyti „ačiū“.

Yuliana viena augina dvi dukteris – Veroniką ir Kristiną. Kristina neįgali. Į Lietuvą šeima atvyko tik liepos mėnesį – iki paskutinio momento tikėjosi, kad karas aplenks jų namus, bet virš galvos švilpiančios raketos privertė palikti gimtąją Ukrainą. Dabar svarbiausia pradėti dirbti, bet pirmiausia reikia Kristiną išleisti į vaikų su specialiaisiais poreikiais darželį.

Kiek daugiau nei prieš pusmetį sunkus diabetas iš Deniso pasiglemžė kairę koją ir kairės rankos pirštus, be to, visam laikui prirakino prie dializės aparato. Okupacinei kariuomenei subombardavus jo miesto ligoninę, vyras liko be gyvybiškai būtinos aparatūros ir vaistų.

Nors Darijos širdelė plaka jau beveik 5 metus, vaikščioti mergaitė negali. Iš gimtinės ją su šeima išvijo patirtos karo baisybės. Net ir dabar mergaitė jautriai reaguoja į neįprastą garsą ar didesnį triukšmą. Jos mama Anželika dėl diabeto taip pat turi neįgalumą. 

Olena kartu su sunkia diabeto forma sergančiu sūnumi Artiomu ir dukra Valerija iš Rusijos kariuomenės okupuojamo gimtojo miesto ištrūko tik per stebuklą. Dabar moteris ieško būdų, kaip palengvinti sūnui nuolatinių injekcijų apkartintą kasdienybę.

Sunkią onkologinę ligą kenčiantis Dmitrijus nedaugžodžiauja – savijautos būna labai įvairios. Tiesa, prisipažįsta, kad dabar, žiemą, dėl ligos labai stipriai pradeda skaudėti kaulus. Matydami vyro santūrumą, galime tik įsivaizduoti, kokio stiprumo skausmą jam iš tikrųjų tenka pakelti.

Julija viena augina sūnų Kirilą ir dukrelę Kseniją, kuriai diagnazuotas Polando sindromas. Visoje Ukrainoje šia įgimta liga sergančių vaikų buvo tik 2, o Lietuvoje Ksenija viena. Dėl šio sindromo neišsivystęs Ksenijos krūtinės raumuo, suaugę pirštai, sutrumpėjęs dilbis.

Keturiolikmečiui Ivanui diagnozuotas autizmas. Iki 8 metų berniukas nekalbėjo ir nesuprato, ką jam sako kiti. Vėliau sunkiai pasiektą pažangą braukte nubraukė siaubinga karo patirtis gimtame Kijeve. Laimei, šeimai saugiai pasiekus Lietuvą, čia Ivanas visko gali mokytis iš naujo.

Denisui 29-eri, jam nustatytas Aspergerio sindromas. Žmonės, turintys tokį smegenų vystymosi sutrikimą, patiria bendravimo sunkumų, jiems sudėtinga užmegzti emocinį kontaktą, nepaisant to, jie gali sėkmingai integruotis į visuomenę. Denisui bendrauti labai patinka, todėl kiekvieną rytą be niekieno pagalbos jis autobusu važiuoja į susitikimus Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje.

Oksaną karas užklupo Černigove, kur ji gyveno su dukra ir mama. Nuo pirmų karo dienų vykęs stiprus bombardavimas onkologine liga sergančią moterį su paaugle dukra Olga (14 m.) privertė bėgti iš namų ir neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis ieškoti prieglobsčio svetur.

Maryna ir Maksymas augina 5 vaikus. Vienas jų, Timofėjus – neįgalus, mato tik 8% iš 100%. Berniukui reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl šeimoje dirbti gali tik tėtis. Tad išlaikyti šeimą su 5 vaikais be galo sunku.

Stiprybės iš Liudmilos galėtų pasimokyti kone kiekvienas iš mūsų. Ji viena rūpinasi ne tik savo vaikais: 16 m. sūnumi Maksimu, 35 m. psichinę negalią turinčia dukra Aliona, bet ir 37 m. žentu Miša, kuriam pripažinta silpnaprotystė ir šizofrenija. Jokių finansinių išmokų šeima negauna, o moters sunkiai uždirbamų pinigų vos pakanka sumokėti už būstą.

Vladai 9 m., jai nustatytas autizmas. Dėl karo sukelto streso mergaitės būsena pablogėjo, ji tapo emocionaliai nestabili, todėl būtina specialistų pagalba, reabilitacija, gydymas medikamentais. Be finansinės paramos daugiavaikė šeima suteikti reikalingo gydymo mergaitei negali.