Julija su sūnumi Artemu ir dukra Anhelina (8 m.) atvyko iš Kovelio – miesto netoli Baltarusijos ir Lenkijos sienų. Ten palyginti ramu, bet miestas vis dėlto šiek tiek nukentėjo, namuose nebėra vandens, šildymo.

Dieną, kai prasidėjo karas, Julija prisimena kaip sapną, nes juo netikėjo ir jam nesiruošė. Pirmiausia reikėjo išsigryninti pinigų. Teko atstovėti keturias eiles prie bankomatų ir tik ketvirtame pavyko jų gauti. Toliau sekė vaistinės, parduotuvės ir visą laiką galvoje besisukančios mintys, ko dar gali prireikti vaikams.

Kelias dienas mama dar svarstė, ką daryti. Situacija nieko gero nežadėjo, todėl savanoriai šeimai suorganizavo transportą į Lenkiją, o ten su Julija susisiekė vyro darbdaviai, lietuvių įmonė.

Tėtis, brolis, teta liko Ukrainoje. Jiems tenka bėgioti į slėptuves, gyventi be elektros ar kitokių patogumų ir kasdien matyti sugriautus namus bei infrastruktūrą.

Julija džiaugiasi, kad Lietuvoje gera, ramu, žmonės geranoriški, o vaikai laimingi. Ypač džiugina vaikų lavinimo galimybės, pramogos, spektakliai, koncertai – visa tai daug daugiau, nei ši šeima turėjo namuose.

Julija yra grožio specialistė, bet išėjusi motinystės atostogų, iš jų taip ir nebegrįžo. Kiekvieną dieną jos su sūnumi laukia sunkus darbas – kartoti medžiagą, lavinti jau įgytus įgūdžius – Artemas greitai pamiršta tai, ką jau buvo išmokęs.

Berniukui sunku valgyti kietesnį maistą, jis nepriauga pakankamai svorio, kartais jam perkamas kūdikiams skirtas maistas. Vaikas auga, bet organizmas nespėja taip greitai vystytis, todėl jam būtina kuo įvairesnė pagalba. Kineziterapija, manualinė terapija, masažai, vaistai, net operacija, kuri atpalaiduotų sausgyslės ir berniuko rankytė dar daugiau nesusitrauktų.

Kiekviename žingsnyje jaunos mamos pečius slegia atsakomybė už vaikus, baimė dėl rytdienos ir noras grįžti namo. Psichologinė būklė kartais būdavo netoli isterijos, bet Julijai pavyko susiimti – juk reikia toliau galvoti, kaip jiems gyventi toliau.