Namuose Charkive Vsevolodas, tėvų meiliai vadinamas Sevu, gyveno pagal įprastą, mielą rutiną: lankė baseiną, mokyklą, laisvalaikiu su tėčiu važinėdavo automobiliu, o atostogas leisdavo užmiesčio sporto bazėje.

Deja, gimtajame mieste prasidėjo karas: griaudėjo sprogimai, dingo elektra. Sevo šeima su giminaičiais ir draugais pasitraukė į Vengriją. Kelionė buvo nežmoniškai sunki, nes mikroautobusu važiavo vienuolika žmonių ir du šunys, trūko vietos, tirpo kojos, byrėjo ašaros, o komendanto valandos dažnai priversdavo sustoti. Vengrijos autobusų stotyje šeima sutiko savanorį, kuris kalbėjo angliškai, nes yra buvęs karo žurnalistas. Jis padėjo rasti kur gyventi. Tačiau mėnesį laiko nepavyko rasti darbo, nes vietiniai gyventojai buvo ir negeranoriški pabėgėliams, ir nekalbantys nei angliškai, nei rusiškai.

Nematydami kitos išeities, ieškoti palankesnių sąlygų visa grupelė patraukė į Lietuvą, kur darbo reikalais buvo lankęsis tėtis Vladislavas.

Lietuvos pabėgėlių centre „Stiprūs kartu“ surado gyvenamąją vietą Kaune. Tiek tėtis, tiek mama įsidarbino ne visu etatu, kad pasikeisdami suderintų vaikų priežiūrą ir darbą.

Šeima džiaugiasi ramiu gyvenimu, bando kurti ateitį Lietuvoje ir niekuo nesiskundžia. Mažoji Polina lanko darželį ir svajoja apie lėlyčių „Lol“ namą. Vsevolodas po pamokų žiūri filmukus. Sulaukęs rėmėjų paramos, jis lankytų individualias plaukimo treniruotes, kurių viena kainuoja 20–30 eurų.