Gyvenimas Pakrovske, Donecko apskrityje, jau nuo 2014 metu mamai Laurai kėlė nerimą dėl galimos grėsmės. Tačiau didžiausias pavojus išaugo pernai. Šeima, nors vis dar nesiryžo palikti namų, vis dėlto pradėjo krautis lagaminus galimai evakuacijai. Gerą mėnesį dar delsė, vakarais dangstėsi šviestuvus tamsiu audeklu, langus apklijavo lipniąja juosta, stovėjo ilgiausiose eilėse prie mėsos ir pieno, slapstėsi daugiabučio rūsyje ar tiesiog tarp vidinių buto sienų. Tačiau galiausiai, kai po mėnesio nuo eilinio sprogimo vyresniajai dukrai Sofijai prasidėjo panika, tėtis griežtai priėmė sprendimą išvežti šeimą iš šalies.

Tuo metu nežinomybė dėl ateities ir ilga kelionė išvargino visus, o labiausiai mažąjį Maksimą. Kelionės metu vaikas pyko ir muistėsi, nieko nevalgė, nes nebuvo sąlygų pagaminti jam įprastos šiltos košės su pienu arba jo mėgstamos sriubos. Teko stabtelėti ir pailsėti Vinicoje, vėliau Lenkijoje. Kelionės tikslas buvo Lietuva, kurioje tėtis anksčiau dirbo.

Pirmomis dienomis šeima savarankiškai susidaro butą Druskininkų rajone. Tačiau nuoma buvo brangi, o šeimininkas jokiais būdais nesutiko padėti šeimai įgyti nuomos kompensacijos. Negana to, susisiekimas su gydymo įstaiga buvo sudėtingas, kelionės reikalavo nuolatinių išlaidų. Kadangi išsilaikyti tapo finansiškai sunku, Laura kreipėsi pagalbos į „Stiprūs kartu“, kurie pasiūlė šeimai persikraustyti į Kauną. Šiame mieste gyvenimas šiek tiek palengvėjo, šeima sulaukė pagalbos iš tiesiog gatvėje sutiktų savo tautiečių, kurie padėjo įsigyti viską nuo čiužinio iki puodų, o Lietuvos Raudonasis Kryžius padėjo sutvarkyti dokumentus dėl sūnaus neįgalumo.

Šiuo metu Maksimas jau lanko mokyklą ir ruošiasi kalėdiniam pasirodymui – mokosi sudainuoti dainos „Labas rytas“ žodžius. Mama džiaugiasi, kad sūnus dalyvauja ir jam patinka. Vyresnėlei Sofijai 12 metų. Dėl skydliaukės mergaitei reikia laikytis specialios dietos. Nepaisant to, ji taip pat lanko mokyklą, o laisvalaikiu mėgsta žaisti su LEGO ir piešti. Sofija rūpestinga ir kantri sesė, niekad neatsisako padėti mamai prižiūrėti mažesnį brolį. Nors gyventi Lietuvoje jai patinka, labiausiai ilgisi gimtųjų namų, ten turėtų daugybės draugų ir futbolo treniruočių.

Vasarą organizacija „Lietaus vaikai“ mamą su vaikais pakvietė į stovyklą Šventojoje. Tai buvo pačios geriausios ir tikriausios atostogos. Nepamirštama ir nepakartojama patirtis, kai gali nesijaudinti dėl smerkiančių žvilgsnių, nes esi tarp tokių pačių šeimų – jos vienos kitas supranta ir besąlygiškai priima, o daugybė savanorių padeda prižiūrėti vaikučius. Maksimas buvo sužavėtas savanorio Luko draugija, o mama džiaugėsi pirmą kartą pajutusi atostogų malonumą.

Mūsų šalyje šeimai labiausiai trūksta terapinių procedūrų, kurios padėtų Maksimui vystytis ir daryti pažangą. Ukrainoje įvairias procedūras ir užsiėmimus lankydavo penkias dienas per savaitę, o Lietuvoje nieko neišgali įsigyti, nes visos paslaugos sunkiai prieinamos.