Prieš atvykdamas Dmitrijus su mama gyveno Charkivo mieste. Prekiavo maisto įranga, o iki tol aštuonerius metus dirbo maitinimo sferoje. Pirmomis karo dienomis slėpėsi bunkeriuose. Veliau, kai pavargo su daiktų pilnais krepšiais bėgioti pirmyn atgal (sergant tai išties sudėtinga), miegojo kur papuola: koridoriuose, tarp sienų – bet kur, kur saugiau. Vėliau į jų namą pataikė raketa, todėl teko išvykti. Ne tik dėl sutrikusios sveikatos, bet ir dėl to, kad tiesiog nebeliko kur gyventi. Visa Dmitrijaus šeima yra tik mama, Ukrainoje liko keletas draugų.

Apsisprendus išvykti laukė ilga kelionė iš Charkivo pro Kyjivą, Lvivą, Varšuvą ir tik po to pavyko pasiekti Lietuvą. Čia pasitiko pažįstamas profesorius Adas, pas kurį Dmitrijui yra tekę mokytis.

Dmitrijui gyvybiškai svarbi yra nuolatinė gydytojų priežiūra ir gydymas. Be to, kartą per tris mėnesius magnetiniu rezonansu būtina atlikti galvos smegenų tyrimą ir nuolat gerti vaistus nuo traukulių. Taip pat reikia ir ir chemo- bei imunoterapijos – pastarajai pinigų ir nebeužtenka, nes tai specifinė procedūra, kurią atlieka tik viena klinika Vilniuje. Susimokėjus už bendrą gydymą, imunoterapijai jų tiesiog nelieka. O būtent jos Dmitrijui dabar ypač reikia. „Viso kito tarsi pakanka“, – kuklinasi vyras ir prisipažįsta, kad, jei ne liga, jo ir mamos gyvenimas būtų visai neblogas – juk čia tylu, ramu ir nėra karo…