fb
www.contribee.com

Anna Sincha

3

Contribees

40 €

Per month
Paramos gavėjas
Anna Sincha
Lietuvoje esančių šeimos narių skaičius
5
Šeimos narių su negalia skaičius
1
Ukrainoje gyveno
Kamenkoje, Zaporižios srityje
Atvyko į Lietuvą
2022 m. rugpjūčio mėn.

Diana (12 m.) – vyriausia tris vaikus auginančių Annos ir Igorio šeimoje. Dar kūdikystėje jai nustatytas cerebrinis paralyžius. Mergaitė nevaikšto, nekalba, jai būtina reabilitacija, tačiau tėčio uždirbamų pinigų tam nepakanka. Karo užklupta šeima, nuo skriejančių bombų net keletą mėnesių prasislapsčiusi rūsyje, vasaros pabaigoje atvyko į Lietuvą.

Prieš karą šeima gyveno Kamenkos kaime Zaporižios srityje. Buvo išsinuomojusi butą ir Zaporižioje, kur vežiodavo Dianą į reabilitaciją bei kitus užsiėmimus. Kad galėtų už juos sumokėti, tėtis išvyko dirbti į užsienį. Gimus antrai dukrai, teko grįžti į savo namus kaime.

Kaip ir visiems, karas šiai šeimai buvo staigmena ir didžiulis sukrėtimas. Išvakarėse Igoris ir jo kolegos buvo išsiųsti neterminuotų atostogų. Niekas netikėjo, kad karas bus, bet vasario 24 d. Anna pabudo 5 valandą ryto nuo nesuprantamo švilpimo ir ūžesio. Iš pradžių manė, kad tai lėktuvai, bet jų buvo daug, vienas po kito. Išėjusi į lauką moteris pamatė, kad tai ne lėktuvai, o raketos. Tą dieną virš kaimo jų praskrido apie 50. Igoris suprato pirmas – prasidėjo karas. Pasigirdo sprogimai, artėjo tankų ir kitos technikos kolonos. Ketvirtą ar penktą karo dieną netoli namų nukrito numušta raketa „Tochka-U“. Iš jos išmestos kasetės nukrito į kiemą ir pradėjo sproginėti. Annai ir Igoriui pavyko tik sugriebti mažuosius ir griūti ant grindų palei sieną. Diana tuo metu gulėjo ant sofos savo kambaryje. Jai pasisekė, kad langas buvo uždengtas įvairiomis antklodėmis – jas mama kabindavo nakčiai, kad pro langus nesimatytų šviesos. Per stebuklą visi išgyveno. Namuose išdužo langai. Visas namas buvo kiaurai suvarpytas skeveldrų. Tuomet šeima nusileido į rūsį ir ten gyveno beveik 2 mėnesius. Tai buvo labai baisios dienos, kurias ji prisimins visą gyvenimą.

Ilgą laiką niekas nežinojo, ką daryti. Prasidėjo gyvenimas okupacijos sąlygomis. Norint išvykti, reikėjo įveikti 11 kontrolės punktų. Ir buvo labai baisu, nes išvykstančių žmonių kolonos buvo nuolat apšaudomos. Bet šeima apsisprendė – reikia gelbėti vaikus. Nors sprendimas išvykti buvo labai sunkus ir skausmingas, nes gimtinėje liko tėvai, giminės ir artimieji.

Iš okupuotos teritorijos šeima nuvyko į Zaporižią. Atidavė dokumentus pasams. Likti Ukrainoje buvo pavojinga, visur bombardavo. Glaustis slėptuvėse su vaikais labai sunku ir pavojinga, o su Diana tai beveik neįmanoma. Iš pradžių buvo galvota važiuoti į Lenkiją, tuomet parašė Igorio sesuo, kuri anksčiau su šeima buvo išvykusi į Lietuvą, ir pasiūlė atvykti pas juos bei prisiglausti pirmomis dienomis. Taip šeima atsidūrė Lietuvoje.

Vilniuje pasitiko giminės ir atvežė į Ukmergę, kur buvo suteiktas erdvus kambarys. Šeima džiaugiasi, kad Lietuvoje ji neturi kalbos barjero – čia daug rusakalbių ir tai padeda bendrauti be sunkumų. Jaunesnioji dukra eina į mokyklą. Sūnus gali eiti į darželį.

Dianai čia prisitaikyti daug sunkiau, nes jai viskas nauja. Kitoks maistas, kitoks vanduo, viskas kitaip. Tokiems ypatingiems vaikams kaip Diana bet kokios permainos nėra lengvai pakeliamos. Jai sunku priprasti ir prie naujo klimato, naujų virusų – jau du mėnesius Diana nuolat serga. „Ir ji, ir mes pavargome“, – sako mama.

Vis dėlto šeima labai dėkinga Lietuvai – visiems, kurie jiems padėjo ir čia priglaudė. Šeima su vaikais čia saugūs – ir tai yra svarbiausia.

Kam šeima panaudotų paramą? Diana yra ypatingas vaikas, turintis specialiųjų poreikių. Ji nuolat vartoja vaistus nuo epilepsijos. Be to, jai būtini vaistai ir nuo gretutinių ligų. Trūksta higienos priemonių. Problemų mergaitė turi ir su mityba, todėl jai reikalinga speciali mityba. Šeima svajotų apsilankyti pas gydytojus bei atlikti tyrimus. Ir, žinoma, tęsti reabilitaciją. Iš pirmo žvilgsnio kai kam visa tai gali atrodyti smulkmena. O šeimai su trimis vaikais, iš kurių vienas sergantis, tai atrodo nepasiekiama svajonė.