fb
www.contribee.com

Hanna Zhuravel

4

Contribees

40 €

Per month
Paramos gavėjas
Hanna Zhuravel
Lietuvoje esančių šeimos narių skaičius
-
Šeimos narių su negalia skaičius
1
Ukrainoje gyveno
Volčenske
Atvyko į Lietuvą
2022 m. gegužės mėn.

Nazarui nustatyta sunki autizmo forma. Berniukui reikalinga nuolatinė priežiūra, nes nei pavalgyti, nei savarankiškai nueiti į tualetą jam nepavyksta. Jis nekalba, tačiau nuolat bėgioja, visur lipa, „tvarko“ namus. Nazaro gebėjimas bendrauti su šeimos nariais ribotas. Jis gyvena savo vidiniame pasaulyje – mėgsta nuo pabaigos žiūrėti „Youtube“ filmukus, savo žaisliukus rūšiuoja tik jam suprantama tvarka. Nepaisant visų šeimos išgyvenimų, rūpesčių bei aplinkos pokyčių, Nazaro nuotaikos nelabai pakito. Dėl savo negalios ypatumų jis nelabai suvokia, kas vyksta aplink.

Prieš karą šeima gyveno įprastą gyvenimą – mama namuose rūpinosi vaikais ir buitimi, o tėtis dirbo, ūkininkavo. Volčensko miestas Charkivo apskrityje yra įsikūręs dauboje ir tik 4 km nutolęs nuo Ukrainos sienos su Rusija. Tuo metu, kai vasario 24-osios naktį beveik visa Ukraina dar ramiai miegojo, Volčenske Rusijos kariuomenė jau planavo pasiskirstymą, važinėjo tankai ir aidėjo pirmi šūviai.

Nazaro šeima ilgai tikėjo, kad Ukraina atsilaikys ir jau tuoj viskas baigsis. Tačiau, kai mieste jau nebedirbo vaistinės, parduotuvės, ligoninės ir mokyklos, kai nebebuvo galimybės nusipirkti net duonos, ilgą mėnesį praleidusi be elektros, šeima ryžosi išvykti.

Pasinaudojusi proga, kad švęsdami Gegužės 9-ąją rusai kontrolės postuose sumažino karių skaičių, šeima automobiliu kirto Rusijos sieną. Patikros punktuose melavo, kad yra laukiami giminaičių Rusijoje. Pirminis kelionės tikslas buvo Vokietija, tačiau įvažiavę į Lietuvos teritoriją nusprendė pasilikti čia.

Pirmi žmonės, sutikti Lietuvoje, buvo policijos pareigūnai, kurie palydėjo į savivaldybę. Kažkoks žmogus palydėjo į Kauno registracijos centrą. Gyvenamąją vietą Pandėlio miestelyje, Rokiškio rajone, suteikė šeima, užsiregistravusi platformoje „Stiprūs kartu“. Nazaro tėvai Hanna ir Viktoras vis dar negali atsistebėti lietuvių svetingumu, pagalba bei gerumu. Kaimynai nuo pat pirmos dienos elgiasi taip, tarsi ši šeima būtų visą gyvenimą čia gyvenusi.

Nepaisant visų negandų, šeima nuo pat pirmos atvykimo dienos nieko neprašė – į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus humanitarinės pagalbos postą Rokiškyje atvykti išdrįso tik kaimynų paraginti. Paklausti kodėl, atsako: „Nenorime būti našta... Mums čia saugu, tylu, turime stogą, turime ką valgyti. Ačiū Lietuvai ir visiems jos žmonėms jau vien už tai...“

Nors, turimomis žiniomis, šeimos namas dar nesugriautas, mažai vilčių, kad Ukrainos kariai Volčenską išlaisvins greitai. Nazaro seneliai iš mamos pusės taip pat paliko Ukrainą ieškodami prieglobsčio, o tėčio mama Ukrainos pergalės laukti nusprendė namuose.

Paklausti, kam išleistų gautą paramą, Hanna ir Viktoras nė sekundės nedvejodami atsako – Nazarui. Būtina toliau tęsti dėl karo uždelstą reabilitaciją, labai reikia ir lavinamųjų priemonių. Gyvenant toliau nuo rajono centro, be galo daug pinigų reikia vizitams pas gydytojus. Be to, šeimos nuomojamas namas šildomas kietuoju kuru, tad, kaip ir daugeliui jų likimo brolių, papildomų sunkumų sukels ir gilėjanti žiema.