Šeima gyveno Nikopolyje netoli Zaporižės, čia Liudmila turėjo mėgstamą darbą – prekybos centre nuomavosi kampelį, kur prekiavo rūbais. Nepaisant to, kad nemažą šeimą Liudmilai visada teko išlaikyti vienai, jai niekuomet netrūko užsispyrimo, ryžto ir meilės rūpintis dviem savo vaikais, o dabar – ir mylimu žentu Miša. Duktė su būsimu vyru susipažino prieš septynerius metus ir iš karto vienas kitą įsimylėjo. Jie abu yra baigę keturias klases, vėliau jų raidos etapas sustojo, tačiau Liudmila ir toliau stengėsi rūpintis dukros mokslais – nors ir sunkiai, bet mergina moka skaityti ir šiek tiek rašyti. Jos vyrui Mišai su rašymu ir skaitymu sekėsi truputį sunkiau, bet jis puikiai moka skaičiuoti, todėl Liudmila džiaugiasi, kad į parduotuvę gali juos išleisti be jokio vargo: Aliona skaito prekių pavadinimus, o Miša skaičiuoja pinigus. Moteris sako, kad ji su didžiausiu džiaugsmu priėmė Mišą į šeimą ir rūpinasi juo kaip savo vaiku. Jam nustatyta ne tik silpnaprotystė, bet ir šizofrenija. Turint tokią diagnozę, labai svarbi yra aplinka bei šalia esantys žmonės, ramus, malonus bendravimas ir nuoširdus rūpestis. Todėl Liudmila netgi vyko dirbti į užsienį, kad nupirktų namą dukrai su žentu ir jie galėtų gyventi ramioje, gamtos apsuptoje vietoje. Namą nusipirko kaimelyje pavadinimu Trudoliubivka, o priešais, kitoje gatvės pusėje, gyveno Liudmilos mama, Maksimo ir Alionos močiutė, bei teta – Liudmilos sesuo. Močiutė padėdavo jaunai šeimai rūpintis buitimi, o kiekvieną savaitgalį į svečius atvažiuodavo ir pati Liudmila. Mišai ir Alionai labai patikdavo laiką leisti gamtoje, todėl jie kartu daug keliaudavo po parkus, apvažiuodavo ežerus, iškylaudavo miške. Idilė tęsėsi iki vasario 28 d., kai į Trudoliubivką įsiveržė rusų armija.

Po poros dienų paaiškėjo, kad būtent Trudoliubivkoje, kur stovi jų namas, nusitiesė fronto linija. Aliona ir Maksimas savaitę laiko pragyveno besislėpdami rūsyje. Aprimus šaudymams, dažniausiai dienos metu, močiutė arba teta atnešdavo valgyti, o košmaras tęsdavosi ir naktimis – nepaliaujamas ginklų gausmas ir šaltis mėginant išgyventi dar vieną naktį ankštame rūsyje. Vėliau karo veiksmai aprimo, o balandžio 5 d. sugrįžo saviškiai – Ukrainos kariai. Tuomet močiutė nieko nelaukdama pasiskolino iš kaimynų mašiną ir su Miša bei Aliona išvyko į Nikopolį pas Liudmilą. Kurį laiką jie visi gyveno bute, bet sustojus verslui reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau, kaip išlaikyti šeimą, todėl Liudmila su vaikais ir žentu nusprendė vykti į Lietuvą.

Lietuvoje ji jau po savaitės susirado darbą – viešbutyje įsidarbino valytoja, vargais negalais pavyko rasti ir butą. Žiemos metu Liudmila už jį moka 780 eurų, o moters alga – 800 eurų. Ieškoti pigesnio būsto irgi ne išeitis, nes nuomos sutartis sudaryta metams ir atiduotas užstatas, kurį kaip avansą sumokėjo jos darbdaviai. Šiuo metu šeima nebegauna jokių išmokų ar pinigų už dukters bei žento neįgalumą, mat Mišos dokumentų dar nespėjo sutvarkyti (Liudmila visą laiką dirba – nors darbdaviai ir siūlo pasiimti išeiginių, bet finansiškai moteris tiesiog negali sau to leisti), o dukters dokumentai išvis dingo per karą ir norint pagaminti naujus tektų grįžti į Ukrainą. Laimei, atvykus į Lietuvą, vaikų psichinė ir emocinė būklė labai pagerėjo, jie jau nebekrūpčioja nuo kiekvieno garso (išskyrus fejerverkus – kai vyko jų festivalis dukra ir žentas labai išsigando, slėpėsi). Bet šiaip Miša tapo daug ramesnis, čia jiems tikrai geriau. Netoli namų yra parkas, tad dienomis vaikai eina pasivaikščioti. Jauniausias sūnus Maksimas mokosi nuotoliniu būdu, todėl gali pasirūpinti vyresne seserimi ir jos vyru.

Už pagalbą ir supratingumą Liudmila labai dėkinga ne tik darbdaviams, bet ir visai Lietuvos valstybei – už išmokas, kurias gavusi šeima pirmais mėnesiais galėjo nusipirkti maisto. Liudmila sako, kad ji niekada neprašytų finansinės pagalbos, nes yra sveika moteris ir gali užsidirbti pati, bet, kiek daug bedirbtų, susimokėjus už nuomą ir komunalines paslaugas, pinigų maistui tiesiog nelieka. Taip pat ji visai nebegali skirti laiko ir savo neeilinei šeimai, kuriai dėmesys yra tiesiog būtinas. Liudmila visą laiką dirba, o po darbo būna tokia pavargusi, kad pagaminusi valgyti, iškart griūva miegoti. Moters svajonė – nusivesti vaikus į kavinę ledų, kartu pasivaikščioti parke, galbūt nueiti į kokį muziejų... „Bet šiaip mums viskas gerai, mes laimingi drauge“, – šypsosi Liudmila ir stengiasi neparodyti ašarų. Beje, dukros ir jos vyro namas, kuriam uždirbti pinigų Liudmila vyko į užsienį, jau susprogdintas.