Šiuo metu Julija bando atkurti visus dokumentus ir Ksenijos ligos istoriją. Ją operavusi gydytoja – vienintelė Ukrainoje, kuri galėjo tai daryti – dirbo Charkive, o ten esančių archyvų nebeliko.

Kaip gydymo priemonė Ksenijai padeda tik operacijos. Jų mergaitė turėjo jau penkias, o dabar jau Lietuvoje, Santaros klinikose, turės šeštą. Būklei palaikyti mergaitei reikalingos ir reabilitacinės priemonės – kad tolygiai augtų kaulai, ji lanko baseiną. Mama namie pati atlieka elektroforezę. Julija norėtų, kad Ksenija išbandytų kineziologinį tvarstymą, nes riečiasi ir stingsta mergaitės pirštukai. Dėl to, kad ranka neišsivysčiusi, nesitempia sausgyslės. Kad ranka neprarastų funkcionalumo, būtini užsiėmimai.

Vaikai Lietuvoje jaučiasi gerai, Kirilas eina į 6, o Ksenija į 5 klasę. Mama stengiasi, kad abu vaikai atnaujintų Ukrainoje turėtus hobius, užsiėmimus. Be lietuvių kalbos jie mokosi prancūzų ir anglų kalbų, berniukas užsiima dziudo, o Ksenija lanko baseiną. Julija toje pačioje mokykloje, kol kas neapmokamai, dešimtokams dėsto politologiją. Ukrainoje ji dirbo advokate, pagal išsilavinimą yra teisininkė.

Kyjive vaikai turėdavo daugybę užsiėmimų, Julija dirbo su šeimos ir IT teise. Šeimai padėdavo Julijos tėvai. Neseniai Julija į Lietuvą atsivežė mamą, nes ji susilaužė koją. Jos pagalba taip pat bus reikalinga pačiai Julijai, kuri jau pradeda dirbti. Kyjive liko tėtis, kuris kol kas palikti namų nenori.

Julija į Lietuvą atvyko vasario 26 dieną. Prasidėjus karui ji nedelsdama priėmė sprendimą ir išvyko su praktiškai tuščiu lagaminu, nors dar vasario 23 d. niekur vykti negalvojo. Ji negalėtų sau atleisti, jeigu kažkas nutiktų vaikams, o jeigu nutiktų jai pačiai, nebūtų kam jais pasirūpinti. Julija išsiskyrusi, o tėvas vaikams nepadeda. Ji – vienintelis finansinis garantas tiek sau ir vaikams, tiek tėvams. Julija atliko neįtikėtiną kelionę automobilių – pirmą parą ji vairavo 16 valandų, pernakvojo ir toliau be pertraukos važiavo 31 valandą.