Prasidėjus karui, bombos, lėktuvai, sirenos ir namo rūsys staiga tapo šeimos kasdienybe. Ir taip apie keletą savaičių. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo ribą – kai dukrai labai pakilo temperatūra, moteris suprato, kad reikia gelbėtis. Vienintelė mintis – bėgti. Su vienu krepšiu, keliais daiktais ir vaistais moteris su dukrele sėdo į traukinį, kuris jau buvo sausakimšas. Vyras liko mieste dėl dviejų priežasčių – prižiūrėti senyvo amžiaus tėvų ir prireikus ginklu ginti tėvynę.

Traukiniu per Kyjivą, Lvivą šeima pasiekė Lenkiją. Ilgai nemiegojo, parą praleido po atviru dangumi. Vėliau – toks nuovargis, kad abi tiesiog griuvo ir užmigo. Nebebuvo jėgų net verkti. Taip 3 mėnesius mama su dukrele blaškėsi po Lenkijos miestus (kiekviename gyventi nemokamai buvo galima tik po 1 mėnesį). Iš vienos moters Lidija išgirdo apie Lietuvą. Pradėjo bendrauti su organizacija „Lietaus vaikai“, ji padėjo ir persikraustyti. Ir štai nuo balandžio pabaigos šeima turi savo kampelį, nors jame galės likti, tiesa, tik iki metų pabaigos.

Mūsų šalyje Lidija ketina likti ir toliau, nes sąlygos tenkina tiek ją, tiek mergaitę. Moteris įsidarbino valytoja. Stengiasi suktis kaip įmanydama, tačiau svarbiausius poreikius užtikrinti labai sunku. Būtinas nuolatinis gydymas, specialūs užsiėmimai (terapija, logopedo paslaugos ir t. t.), netrukus teks mokėti už buto nuomą. O dabartinės pajamos – apie 300 Eur.