Liepos mėnesį Denisas su mama Ela, tėčiu Olegu ir katyte Lesia pasiekė Lietuvą. Pirmą kartą jie atvyko dar 2014 metais, Rusijai užpuolus Krymą. Tuomet leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik metams ir, jam pasibaigus, teko grįžti namo į Gorlovką, miestelį už 40 km nuo Donecko. Gyvenimas namuose buvo labai sudėtingas. Šeimos butas yra aštuntame aukšte, todėl tolumoje skriejančios raketos nebekeldavo nuostabos – jos kas vakarą matydavosi pro langą. Nuolat trūko geriamojo vandens, dažnai dingdavo ir elektra. Šaldytuvas nuolat atitirpdavo, todėl sunkiai pavykdavo apsirūpinti maisto atsargomis. Taip išgyvenusi metus, ieškoti laimės ir saugumo šeima vėl išvyko į Lietuvą.

Deja, antras kartas ilgesniam laikui apsigyventi Vilniuje vėl buvo nesėkmingas, ir Denisui su mama, tėčiu bei katyte Lesia (kuri visuomet keliauja kartu) teko grįžti į Gorlovką. Namuose tėtis Olegas tęsė apželdinimo verslą, o medicininį išsilavinimą turinti mama Ela įsidarbino ligoninėje Donbase. Iki tol daugybę metų galimybės dirbti Ela neturėjo, nes dėl ligos Denisas negalėjo eiti į įprastą mokyklą. 11 metų jis mokėsi namuose, o jo pagrindinė mokytoja buvo mama. Ela juokauja, kad mokyklą ji baigė du kartus ir kad tie metai, kai reikėjo iš naujo prisiminti matematiką, fiziką, chemiją, buvo labai sudėtingi: „Visus tuos 11 metų praktiškai visai neturėjau laisvo laiko. Nuo ryto iki pietų vykdavo pamokos, o po to iki vakaro kartu ruošdavome namų darbus.“

Kai Denisas pagaliau baigė mokyklą ir mama galėjo grįžti į darbą, po kurio laiko prasidėjo karas ir šeima vėl išvyko į Lietuvą. Kelionė buvo sudėtinga, truko keturias paras, važiuoti teko per Rusiją. Tačiau pasiekus Lietuvą, jų jau laukė nauji namai. Pažįstami ne tik surado būstą, bet ir suremontavo, sutvarkė jį, negana to, pasitiko su pilnu šaldytuvu maisto bei gėlėmis ant stalo.

Kodėl šeima pasirinko būtent mūsų šalį? Kaip susitarę Denisas su mama sako, kad pirmą kartą pamatę Vilnių, jie jį tiesiog įsimylėjo. „Čia tiek daug parkų, miškų, ežerų... tokia graži gamta. Vienu metu esi ir mieste, bet kartu ir miške. Vasarą yra kur pasislėpti nuo kaitros, nes visada rasi kokį medžio šešėlį ar vandens telkinį. Oras čia visada gaivus ir žmonės labai draugiški“, – pasakoja šeimyna.

Taigi Denisas, Ela, Olegas ir katytė Lesia šiuo metu gyvena Vilniuje. Tėtis įsidarbino medžio apdirbimo įmonėje. Šiek tiek liūdina tai, kad Olegas atlieka visus darbus kaip ir jo kolegos, tačiau algą jam moka kaip mokiniui. Ela mokosi lietuvių kalbos ir ateityje taip pat tikisi pradėti dirbti, o Denisas lanko Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos susitikimus. Juose jis daug bendrauja su panašių sutrikimų turinčiais žmonėmis, piešia, dainuoja, žiūri filmus. Denisas ten jaučiasi labai laimingas. Deja, po naujųjų metų centrą ketinama uždaryti, todėl Denisui teks ieškoti kitos vietos. Daugumoje tokių centrų būtina lietuvių kalba, tačiau vaikinui mokytis kartu su kitais žmonėmis nelabai pavyksta – pasaulį jis mato šiek tiek kitaip, todėl jam reikalingos privačios pamokos. Šeima šiuo metu neišgali pasamdyti mokytojo ar leisti Denisą į privatų sutrikusios psichikos žmonių centrą, todėl finansinė pagalba jiems ypač praverstų. Denisas labai nori kuo greičiau išmokti kalbėti lietuviškai bei susirasti draugų, mama Ela – pradėti dirbti, padėti vyrui išlaikyti šeimą ir turėti finansinę galimybę likti gyventi Vilniuje. Mieste, kuris jiems visiems labai patinka, kur žmonės draugiški ir kur šeima jaučiasi labai laiminga.