Paklausta, kaip sekėsi bėgant nuo karo pasiekti Lietuvą ir čia įsikurti, Katerina apsipila ašaromis. Tik po kurio laiko žodis po žodžio veriasi jos šeimos istorija. Moteris su partneriu, vaikais ir šunimi rugpjūčio viduryje per Rusiją, Estiją, Latviją pasiekė Kauną. Atvykti jiems padėjo savanoriai. Po kelių savaičių migracijos centre buvo perkelti į Didžiasalį, apgyvendinti bendrabutyje. Vėliau susilaukė pasiūlymo keltis į Vilnių. Čia iki vasario mėnesio jie nemokamai gyvena bute, vaikai lanko ugdymo įstaigas. Pasak Katerinos, jiems buvo nurodyta kreiptis į privačią polikliniką, kurioje už paslaugas tenka mokėti patiems, o ir vaistai nėra kompensuojami, nors vaikui ir nustatytas sunkus neįgalumas. Moteris taip pat prasitarė, kad patyrė psichologinį smurtą, todėl dabar nenori niekur eiti ir nieko daryti. Svajoja grįžti į Ukrainą, kur viskas sava.

Ukrainoje šeima gyveno nedideliame kaime Luhansko apskrityje. Net ir prasidėjus karui palikti namų nenorėjo, bet netekusi visų pajamų, buvo priversta išvykti. Katerinos tėvai liko kaime. Pasak moters, į namus ateidavo ir rusų kareiviai, laimei, smurto ir nuostolių pavyko išvengti.

Paramą šeima skirtų vaistams, higienos priemonėms, kurios kol kas nėra kompensuojamos, vaikui labai praverstų terapiniai užsiėmimai. Paramos reikės ir būsto nuomai. Nors šiuo metu jos mokėti nereikia, vasario mėnesį nustos galioti sutartis su buto šeimininkais, todėl prie nesibaigiančių šeimos problemų netrukus prisidės dar viena.