Matvėjus yra 2,5 metų amžiaus simpatiškas, judrus vaikas. Pamatęs net nepagalvotum, kad jis turi rimtų sveikatos problemų. Šypsosi, bendrauja, žaidžia... Tik po kurio laiko tampa irzlesnis ir prašosi pas mamą. Iryna paaiškina, kad Matvėjus dabar bando atlikti savo reikalus ir jam tai sukelia skausmą. Kaip bebūtų sunku, yra ir šiokios tokios vilties. Vos atvykę į Lietuva, kitą dieną Iryna su vaiku pakliuvo į ligoninę. Matvėjui buvo atlikta sudėtinga operacija, ir po jos berniuko būklė pamažu gerėja. Visa tai – Lietuvos gydytojų dėka. Tiek gražių padėkos žodžių, kuriuos mūsų medikams skiria Irina, mums dar neteko girdėti.

Ukrainoje šeima gyveno ramų gyvenimą nuosavame nedideliame name. Denisas turėjo nedidelį verslą, Alisa lankė mokyklą ir šokių būrelį. Iryna su Matvėjumi buvo namie ir, deja, dažnai ligoninėse. Jie laukė operacijos ir darė viską, kad Matvėjui būtų geriau.

Prasidėjus karui šeima bijojo palikti namus, bet kito pasirinkimo nebuvo. Nuo sprogimų ir karo siaubo šeima slėpėsi buvusios mokyklos rūsyje su kitais miesto gyventojais. Iryna pasakoja, kad yra labai dėkinga žmonėms, buvusiems šalia, kai Matvėjui reikėjo keisti maišelius: tėvai susodindavo savo vaikus kad jie nebėgiotų ir nekeltų dulkių, nes keisti maišelius reikia sterilioje aplinkoje. Tačiau po kurio laiko pradėjo trūkti maisto, vaistų ir svarbiausia – taip reikalingų maišelių. Tai ir buvo tas lemiamas momentas, kai Iryna ir Denisas nusprendė palikti Ukrainą. Kaimynai padėjo sėkmingai pasiekti Lietuvą.

Iryna su šeima iš pradžių gyveno Baltupiuose, Vilniuje, kur buvo gavę laikiną būstą. Susidraugavo su kaimynais, net šalia esančių parduotuvių pardavėjomis. Denisas rado darbą – pajamos nors ir nedidelės, bet stabilios. Alisa pradėjo lankyti ukrainiečių mokyklą Vilniuje.

Šiuo metu jie išsinuomavę butą senos statybos name, žiema jau čia, sąskaitos bus nemažos. Dirba tik Denisas. Trūksta pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams, nuomai, vaistams ir maišeliams, kurių per dieną reikėtų ne vieno. Pakuotė kainuoja beveik 130 Eur, o vienos neužtenka net mėnesiui.

Šeima visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą. Didžiausias jų džiaugsmas – kad Matvėjaus sveikata truputį pagerėjo. Ir, tiesą sakant, tokį optimizmą spinduliuojančią šeimą sutiksi nedažnai. Matę karą, siaubą ir patyrę didžiulį stresą, jie bando šypsotis ir su begaliniu dėkingumu vardija visus gerus žmones, kas jiems padėjo. Pratęskime šią gerumo grandinę ir mes.