Viktorija su neįgaliu sūnumi Dmitro gyveno Charkive, rajone prie pat oro uosto. Rusijai užpuolus Ukrainą, miestas tebėra apšaudomas kasdien. Šeima savaitę laiko su kitais kaimynais slėpėsi rūsyje, dienos metu namo nueidavo tik pavalgyti ir nusiprausti. Miegojo su rūbais, buvo labai šalta, o aplink nuolat griaudėjo sprogimai. Kai Ukrainos pajėgos kontratakavo, buvo labai didelė grėsmė, kad okupantai atbėgs slėptis į tuos pačius rūsius, todėl ten pasilikti buvo nebesaugu.

Viktorija ryžosi bėgti iš miesto, nors kelias, kuriuo bėgo civiliai, buvo nuolat apšaudomas, vietiniai jį vadino mirties keliu. Bet Viktorija nebebijojo – kartu su vaiku bei pagyvenusiais tėvais sėdo į automobilį ir išvyko. Kelias iki Lietuvos buvo pilnas pavojų, bet taip pat ir daug gerų žmonių ištiesė jiems pagalbos ranką. Viktorijos tėvas pakeliui patyrė širdies smūgį – kelionė senoliams buvo per sunki, jie nusprendė likti Lenkijoje.

Dabar šeima saugiai apsistojusi Lietuvoje, Šalčininkuose. Čia pažįstami jai padėjo išsinuomoti mažą butuką ir šeima vėl bando kabintis į gyvenimą. Šeima gyvena tik iš pašalpos, o reikia mokėti ir nuomą, ir komunalinius. Nuo ankstyvos vaikystės neįgaliam Dmitro reikalinga reabilitacija, naujas neįgaliųjų vežimėlis (senasis jau visai išaugtas), berniukas taip pat turi problemų su virškinimu, dėl to reikia specialaus maisto, kuriam, deja, šeimai pinigų nepakanka.