Lietuvos aplinka teigiamai veikia ir Ihorį. Jis gali savarankiškai važiuoti dviračiu į mokyklą, parduotuvę ar šiaip pasivažinėti. Savo šalyje mama jo vieno neišleisdavo, o čia jis jaučiasi pakankamai saugus, nes žmonės tolerantiškai priima jį tokį, koks jis yra. Kaip ir kiekvienas paauglys, vaikinas mėgsta išsakyti savo nuomonę dėl didelio pamokų krūvio. Kad neužsidarytų ir neužsisklęstų savyje, jam tenka labai stengtis ir lavintis. Todėl Ihoris lanko bendrojo lavinimo mokyklą, groja pianinu ir dar mokosi nuotoliniu būdu savo senojoje mokykloje.

Svitlana prieš karą rūpinosi sūnumi, priklausė Ukrainos rašytojų sąjungai, vertėjavo iš anglų k., kūrė eilėraščius ir leido savo pačios parašytas knygas vaikams.

Nors karo nuojauta tvyrojo aplinkui – moteris netikėjo, kad šiais laikais tai gali įvykti. Po vieno gąsdinančio skambučio iš pažįstamos vasario 23 d. buvo sukrauti krepšiai, šeimos rate apsvarstytas pabėgimo planas. Galima sakyti, kad karo Svitlana laukė iki 3 valandos nakties, bet miegas nugalėjo. Netrukus ryte, 5 valandą, pažadino sprogimai – viskas aplinkui griaudėjo – moteris suprato, kad prasidėjo… Atsirado gyvuliška baimė, drebėjo rankos, kojos, namas, buvo neaišku, kas vyksta – ar juos bombarduoja, ar tai gynybiniai veiksmai – nežinia, panika, pilni keliai ir degalinės automobilių. Keliaudami dviem automobiliais ir sekdami žinias išgirsdavo, kad gatvė, per kurią ką tik važiavo, jau subombarduota ir kelio atgal nėra.

Jų mieste buvo susprogdintas oro uostas, karinis dalinys, bet iki pat miesto priešas nepriėjo – pritrūko 10 km. Svitlana džiaugiasi, kad miestas mažai nukentėjo, artimieji sveiki ir gyvi.

Ukrainos pietuose Svitlana su artimaisiais praleido 10 dienų, bet Ihorio psichologinė būklė pradėjo ženkliai blogėti, tuomet jiedu nusprendė, kad laikas bėgti ten, kur bus saugūs. Artimųjų atvežti iki Lenkijos sienos, kirto ją, sėdo į autobusą ir nuvyko į Varšuvą, o tada į Lietuvą. Šeimą priėmę lietuviai buvo jautrūs jos skausmui, rūpinosi, maitino, rengė ir neįkyrėjo savo dėmesiu.

Svitlanos svajonė padėti sūnui lavinti stambiąją motoriką – jam reikia individualių užsiėmimų su kineziterapeutu, nes autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės yra gana nepaslankūs, kartais stokoja judrumo. Tokia paslauga yra labai brangi ir šiuo metu Svitlana negali sau to leisti.