Iki karo šeima gyveno Kijeve. Elena dirbo inžiniere-geofizike, tačiau tik iki tol, kol gimė Ivanas. Jam reikalinga nuolatinė globa, o tokios sunkios negalios vaikams dienos centro ten nebuvo. Ivanas turi ir sesutę Katią (10 m.) bei broliuką Kostią (6 m.). Tėtis dirbo projektų vadybininku. 2014 m. išėjo iš darbo, tapo savanoriu ir kariauja fronte. Jau nuo 2014 m. priklauso „Azovo“ būriui. Nuo tada iki 2019 m. šeima tėčio nematė, po to jis trumpam grįžo namo, bet netrukus vėl išėjo kariauti. Visus pinigus jis išleidžia Ukrainos kariuomenei. Šeimai pinigų, deja, nesiunčia.

Šeima seniai žinojo, kad karas bus – kuprines jau buvo susikrovę. Pirmą jo dieną, kai išgirdo tankus ir lėktuvų gausmą Kijeve, Elena nesudvejojo nė akimirkos. Čiupo kuprines, vaikus ir išvyko į priemiestį. Savaitę gyveno rūsyje. Didžiausia bėda buvo ta, jog Ivanas iš streso nebevalgė, nekalbėjo – visa pažanga, kurią buvo padaręs, dingo kaip į vandenį. Nebegėrė vandens, pradėjo sunkiai vaikščioti. Tuomet Elena pasikalbėjo su pažįstamais, ir jie patarė vykti į Lietuvą. Matydama Ivaną tiesiog gęstantį, nusprendė išvykti. 15 km jie ėjo pėsčiomis iki traukinio, o tada prasidėjo kelionė į Lietuvą.

Labiausiai šeimą džiugina, kad Panevėžyje Ivanas gauna viską, kas įmanoma – jis jau pradėjo ir skaityti. Daugiau mokosi, tačiau tam prireikia labai didelės motyvacijos. Kokia gi ji galėtų būti? Labiausiai Ivanui motyvaciją kelia sausainiai – jeigu jų gauna, mokytis nori labiau.

Elena įsitikinusi, jog dar bent metus teks gyventi Lietuvoje. Finansinę paramą moteris leistų vaikams ugdyti ir lavinti. Ivano sesė ir brolis mokosi nuotoliniu būdu, tačiau matyti, kad ir jiems labai sunku. Turint daugiau lėšų, būtų galima samdyti korepetitorius. Vaikai mokosi ir lietuvių kalbos.

Ko Elena nori labiausiai – artėjant žiemai nupirkti vaikams naujus šiltus batus.