Smulkutė Olena stipriai apkabina savo penkiolikmetį sūnų Nikitą per liemenį ir įsiręžusi laiko jį stačią, kol berniukas sunkiai klausančiomis kojomis žengia bent kelis žingsnius į priekį. Kol pereina per koridorių, abu rimtai nusiplūkia, bet Nikita šypsosi – netgi sunkus pasivaikščiojimas geriau, nei sėdėti uždarytam tarp keturių sienų.

Dėl sunkios smegenų traumos, patirtos gimimo metu, Nikitai reikalinga nuolatinė priežiūra. Kai berniukui buvo ketveri, šeimą paliko tėtis, ir nuo to laiko Olena sūnumi rūpinasi viena. Moteris jau nebeturi jokių iliuzijų, kad vaiko sveikata kaip nors pagerės – bet vien tam, kad sveikata nepablogėtų iš esmės, Nikitai reikalingas nuolatinis gydytojų ir reabilitacijos specialistų dėmesys.

Iki karo Olena ir Nikita gyveno Krivoj Roge – Ukrainos plieno pramonės centre, mieste, iš kurio kilęs ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Prasidėjus karui, moteris buvo priversta palikti savo namus ir bėgti į vakarus – mieste pradėjo sparčiai sekti Nikitos gyvybei palaikyti būtinų vaistų atsargos, o važinėti pas gydytojus tapo mirtinai pavojinga. Net ir patekti į slėptuvę Olenai buvo ypač sudėtinga – su tokios sunkios būklės ligoniu akimirksniu susiruošti ir nubėgti laiptais žemyn yra tiesiog fiziškai neįmanoma.

Paklausta, ką pirktų už suaukotus pinigus, moteris atsidūsta – sako net nežinanti, kurią pirmą iš daugelio skylių reiktų užkišinėti. Galiausiai apsistoja ties papildomomis reabilitacijos paslaugomis – Lietuvoje šeima jų negauna tiek, kiek gaudavo Ukrainoje, o Nikitai gyvybiškai būtina specialistų priežiūra, be kurios berniukas negalėtų ne tik atsistoti ant kojų, bet galbūt ir galvos pakelti. Be to, prie tokios sunkios būklės ligonių labai lengvai kimba ir kitos ligos – pradedant nuo banalaus peršalimo ir baigiant įvairiais sunkesniais negalavimais. Ir nors gyvybiškai svarbių vaistų šeima gauna nemokamai, tačiau visoms kitoms ligoms gydyti reikalingus medikamentus tenka pirkti patiems.