Olenos sūnus Romanas gyvena užsidaręs savo vidiniame pasaulyje. Išorinis pasaulis jam praktiškai neegzistuoja: be mamos rūpesčio jis pamirštų pamiegoti, pavalgyti, netgi nueiti į tualetą. Taip atrodo gyvenimas su sunkiu autizmo sindromu. Olena šalia sūnaus budi ištisą parą – jo negali niekam palikti, negali išeiti į darbą. Šeima priversta gyventi tik iš gaunamos nedidelės neįgalumo pašalpos.

Prasidėjus karui ir nesibaigiantiems oro pavojaus signalams, Olenai buvo ypač sunku – Romanas stipriai išsigąsdavo, tapdavo ūmus ir nervingas – ilgai užtrukdavo, kol pavykdavo jį nuraminti. Dažnai nebuvo aišku, ar jau viską mesti ir slėptis, ar laukti, kol pavojus praeis.

Pabėgti iš savo namų Olena nusprendė tuomet, kai prieš pat jos buto langus sprogo Rusijos okupacinės kariuomenės paleista raketa. „Buvo siaubinga – visur tvyrojo dūmai, dulkės, aplink kaukė sirenos, suvažiavo greitosios pagalbos automobiliai, gelbėtojai, prasidėjo žuvusių ir sužeistųjų paieška“, pasakoja Olena. Nelaukdama, kol kita raketa pataikys į jos namus, Olena pasiėmė sūnų ir pasinaudojo pirma pasitaikiusia galimybe išvykti ten, kur saugiau.

Lietuvoje Olena su sūnumi gyvena iš gaunamos nedidelės pašalpos. Gautą paramą moteris pirmiausiai skirtų sūnaus reabilitacijai – papildomoms specialistų paslaugoms, gydymui, vaistams, taip pat pragyvenimui – rūbams, maistui, komunaliniams mokesčiams, kuriuos apmokėti iš nedidelės pašalpos jau ir dabar labai sunku, o rudenį ir žiemą galbūt bus ir visai neįmanoma.