Šeima gyveno netoli Kijevo, Brovarų rajone esančiame Puchovkos kaime. Elena net dirbo Kijeve vaikų darželyje. Karas šeimą užklupo netikėtai. Kai pasigirdo pirmieji sprogimai, šeima net netikėjo tuo, kad tai karas. Visoje Ukrainos teritorijoje buvo įvesta karo padėtis, Kijeve ir kituose miestuose įvesta komendanto valanda. Šeimos gyvenamojoje vietovėje buvo net trys strateginiai objektai. Apšaudymai ir sprogimai paprastai prasidėdavo nakties metu. Todėl nuo karo pradžios visa šeima miegoti eidavo apsirengę. Neįgalaus sūnaus Timofėjaus sveikata dėl tokios situacijos pablogėjo. Todėl Elena su Timofėjumi ir dukra bei anūku nusprendė palikti Ukrainą ir ieškoti saugesnių namų. Tėtis Sergejus liko Ukrainoje, tačiau liepos 24 d. žuvo.

Puchovka patenka ir į Černobylio elektrinės ketvirtąją apsaugos zoną. Todėl Timofėjui 2009 m. buvo išduotas nukentėjusiojo nuo Černobylio katastrofos pažymėjimas.

Sūnui Timofėjui 16 metų. Jam 2012 m. nustatytas neįgalumas: diagnozė – mutizmas. Mutizmas – tai socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pvz., darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis. Šis sutrikimas gana retas, įvairių šalių duomenimis, nesiekia vieno procento populiacijos, jo atpažinimas gal ir paprastas, tačiau gydymas sudėtingas. Kiekvienas atvejis individualus, reikalaujantis daug kantrybės ir supratimo, sistemingo ugdytojų, gydytojų, kitų specialistų ir tėvų bendradarbiavimo. Būna, kad augdami tokie vaikai vėliau prakalba, bet dažniausiai tik po didelių pastangų ir ilgo tylos laiko. Tai reti, bet labai sunkūs atvejai.

Šeima į Lietuvą atvyko 2022 m. kovo 25 d. Savanoriai ją atvežė į Alytų. Vėliau šeimai gyvenamąjį plotą suteikė nepažįstami žmonės Šilalės rajone, Jomantuose. Timofėjus Ukrainoje mokėsi individualiai namuose. Atvykęs į Lietuvą jis pradėjo lankyti mokyklą kaip ir visi kiti vaikai. Mokykloje jam paskirta globėja – vertėja, atvykusi iš Ukrainos prieš kelis metus, kuri kažkokiu būdu rado kontaktą su Timofėjumi. Mama džiaugiasi, kad Lietuvoje iš vaikino niekas nesityčioja, nepriekabiauja.

Kadangi šeimos pajamos yra minimalios (Timofėjaus ukrainietiška neįgalumo pensija 52,5 Eur; išmoka, vadinama vaiko pinigais, 80,5 Eur; socialinė parama nepasiturintiems gyventojams) šeima ypač taupo. Mama labai dėkinga Jomantų gyventojams, seniūnei Romai, socialinei darbuotojai Vidai, kurie yra labai atidūs, geranoriški, padeda tiek sprendžiant ūkinius, tiek teisinius reikalus.

Tačiau Timofėjaus gydymui reikalingi vaistai (cerebrolysinas), kurie šeimai šiuo metu yra neįperkami. Ukrainoje gydytojai šį vaistą skyrė 2 kartus per metus po 20 ampulių. Lietuvoje jie išgalėjo nusipirkti tik 5 ampulių pakuotę, kuri kainavo beveik 27 Eur. Gydant mutizmą svarbi yra ir psichologinė pagalba, tačiau dabartiniu metu šeimai ji yra nepasiekiama.

Elenai reikalingas ir telefonas, nes tas, kurį ji atsivežė iš Ukrainos, vieną dieną ėmė ir „užgeso“. Todėl ji beveik mėnesį neturėjo jokios ryšio priemonės. Savo seną telefoną jai atidavė moteris iš Vilniaus. Tačiau Elena bijo, kad ir šis vieną dieną suges.

Kadangi Timofėjus socialinėje aplinkoje yra nebendraujantis, jo svajonė yra turėti kompiuterį, kuriame jis sukurtų savo programą. Tačiau mama šią vaikino svajonę nukelia į tolesnius laikus.

Mama Elena, nors ir netekusi vyro, viena tyliai pasvajoja, kad ji padarys viską, kad jos sūnus Timofėjus kada nors prakalbės ne tik namuose, bet ir socialinėje aplinkoje.