Denisas į gyvenimo stiklinę visuomet stengiasi žiūrėti kaip pusiau pilną. Net pralaimėjęs mūšį su sunkiu diabetu, netekęs kairės kojos ir kelių rankos pirštų, visiškai priklausomas nuo dializės aparato, jis stengiasi neprarasti optimizmo. Keturiasdešimt trejų metų vyras su sunkia liga kovojo visą gyvenimą. Sako, lengva nebuvo, tačiau kažkaip susitvarkydavo. Ir tik visai neseniai diabetas smogė iš visų jėgų. Denisui teko persėsti į vežimėlį ir kas trečią dieną vartytis ligoninėje, kol aparatūra perpumpuos ir išvalys visą jo kraują.

Vasario pabaigoje Ukrainoje Denisas kaip tik važiavo į ligoninę atlikti dializės, kai Charkivo miestą pradėjo daužyti okupacinės kariuomenės raketos. Priešas pradėjo naikinti gyvenamuosius namus, mokyklas, vaikų darželius, ligonines. Iš pradžių Denisas dar bandė kas tris dienas važinėti iš savo miestelio į Charkivą, tačiau netrukus buvo priverstas apsigyventi pačioje ligoninėje – okupantai nesirinkdami keliuose šaudė į bet kokį judantį objektą. Galiausiai visas dializės centras buvo priverstas evakuotis – mieste pradėjo trūkti aparatūros, būtiniausių medikamentų.

Sunkiu diabetu sergantys ligoniai negali tiesiog sėsti į autobusą ir per kelias dienas išvažiuoti į saugią vietą. Jiems reikalinga ne tik nuolatinė priežiūra, bet ir nuolatos veikianti aparatūra. Denisui būtina kas tris dienas praeiti dializės kursą, nes kitaip jo organizmas tiesiog išsijungs. Tačiau karas yra aklas ir kurčias savo aukų poreikiams: Denisas po daugelį dienų trukusios kelionės, šiaip ne taip kai kur sulaukęs pagalbos, Lietuvą pasiekė ypač sunkios būklės. Vyras yra dėkingas Lietuvos pareigūnams ir gydytojams, kad jie, pamatę jį jau bendraujantį su kitu pasauliu, spjovė į visokias biurokratines procedūras ir iškart išvežė jį į ligoninę. Laimei, suspėjo.

Šiandien Denisas vienas gyvena socialinių paslaugų namuose, turi visą būtiną gydymą, savivaldybės transportu keliauja į būtinas dializės procedūras, gauna nedidelę neįgalumo pašalpą. Tačiau diabetas vien tik dialize nesibaigia. Reikalingi nuolatiniai vizitai pas gydytojus, specialistus – reikia mokėti už transportą, už vaistus, už įvairiausias priemones, reikalingas specialus maistas. Denisui šiek tiek padeda Ukrainoje likę artimieji, tačiau vyras negali dirbti, o turimi pinigai labai sparčiai senka.