Šeima gyvenimu Lietuvoje yra patenkinta, žinoma, kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Vyras dirba, dukra (6 m.) pavasarį lankė paruošiamąją, o rudenį eis į pirmą klasę Veršvų gimnazijoje.

Šeima turi neįgalų sūnų Artiomą (8 m.). Ir taip nelengva jo būklė šiuo metu yra dar pablogėjusi dėl persirgto Covid-19, kuriuo užsikrėtė dar Ukrainoje. Atvykus į Lietuvą, Artiomas dėl aukštos temperatūros ir dusulio iš karto buvo paguldytas į ligoninę, jam taikyta deguonies terapija, kitas gydymas. Dabar vaikas namuose, nuolat prižiūrimas mamos, maitinamas specialiu maistu per zondą, gali tik gulėti, reaguoja tik į artimųjų balsus.

Artiomas serga ir Alperso sindromu – labai reta genetine liga, veikiančia centrinę nervų sistemą. Ligos požymiai pasireiškė dar kūdikystėje: palyginti su bendraamžiais, berniukas lėčiau vystėsi, vėliau nei kiti mokėsi sėdėti, stovėti, bet nustatyti diagnozę užtruko. Kai Artiomui buvo 2 metai, įvyko pirmas insultas ir liko paralyžiuota visa kairė kūno pusė. Gydymas padėjo berniuką pastatyti ant kojų, jis vėl galėjo vaikščioti. Po metų įvyko antras insultas, po kurio vaikas vėl nebegalėjo vaikščioti, tik sėdėti. Po 2019 m. įvykusio trečio insulto Artiomas negali pats nei valgyti, nei sėdėti, nei apsiversti, taip pat neteko regėjimo, atsirado epilepsijos priepuolių, o svoris nukrito iki 12 kg. Berniukui būtina nuolatinė priežiūra, jį reikia maitinti specialiu maistu per zondą, maudyti, aprengti, keisti kūno padėtį, kad nesusidarytų pragulos. Būtina ir reabilitacija, mankšta, lengvas masažas, užsiėmimai baseine, kas nors kiek būtų palaikomas raumenų tonusas, taip pat specialus maistas, kuris užtikrintų visavertę mitybą. Vartojami treji vaistai, iš kurių dveji kompensuojami, tačiau vienus šeima siunčiasi iš Italijos, jų kaina apie 60 Eur/mėn. Šie vaistai Lietuvoje dar neregistruoti, tačiau galima užsisakyti per vaistinę.

Iki karo šeima gyveno įprastą ramų gyvenimą Kijevo priemiestyje – tėtis dirbo barmenu, dukra ėjo į darželį, o Natalija rūpinosi Artiomu bei turėjo hobį – gamino vaikiškus ledinukus.

Karas visus užklupo namuose. Natalija su Artiomu išvakarėse buvo grįžę iš ligoninės. Šeima norėjo išvažiuoti jau antrą karo dieną, tačiau pritrūko degalų, todėl devynias dienas gyveno apšaudomoje teritorijoje. Pasitraukti paskatino ir vaistų stoka – jų tiekimo vaistinės nebegalėjo užtikrinti. Išvykdami pasiėmė tik Artiomo daiktų: vežimėlį, sauskelnių, kelias specialaus maisto skardines ir visą maišelį vaistų.

Paskutinėmis žiniomis, jų namai nesugriauti. Tačiau grįžti į Ukrainą neplanuoja, nes šiuo metu vaistų ir kitų medicinos priemonių tiekimas yra vis dar sutrikęs, o Artiomui jie yra būtini.

Kelionė į Lietuvą buvo sunki kaip ir visiems karo pabėgėliams – važiavo automobiliu, teko eiti ir pėsčiomis. Prie Lenkijos pasienio jų pasiimti atvažiavo organizacijos „Stiprūs kartu“ savanoris, kuris jau buvo radęs jiems gyvenamąją vietą Kaune, Lampėdžiuose, ir buvo suderinęs vizitą pas gydytoją (Artiomui buvo pakilusi temperatūra, o ir šiaip kelionė tokios būklės vaikui buvo labai sudėtinga). Pasak Natalijos, šeima Kaune buvo 4 val. ryto, o 8 val. ji su Artiomu jau sėdėjo pas gydytoją ir tvarkė dokumentus dėl guldymo į ligoninę. Kauno klinikose praleido apie 3 savaites, per kurias Artiomo būklė kiek pagerėjo, bet vis dar lieka labai sudėtinga. Šeima labai dėkinga tiek savanoriui, tiek medikams, tiek visiems Lietuvos žmonėms už jų paramą, globą ir rūpestį.

Šeima taip pat dėkoja ir namo, kuriame gyvena nuo pat pirmos dienos, šeimininkui už galimybę nemokamai gyventi kurortinėje Kauno vietoje – šios aplinkos ramybė, švarus oras ir miškas labai tinka Artiomui.

Projekte gautus pinigus šeima skirtų Artiomo reabilitacijos procedūroms (baseinui, masažams), specialiam maistui, maitinimo sistemoms (zondams), švirkštams, sauskelnėms ir kitoms sūnui gyvybiškai būtinoms priemonėms įsigyti.