Ankstų karo dienos rytą Svitlanos šeimą pažadino sprogimai Vasylkivo oro uoste, kuris yra greta jų Hlevachos gyvenvietės, Kyjivo regione. Išpuolę į lauką, stovėjo kartu su kaimynais nežinodami kur dėtis. Išvažiuoti iš miestelio buvo nebeįmanoma dėl milžiniškos automobilių spūsties, todėl kelias dienas slėpėsi savo garažo duobėje. Išvykti iš šalies dar kurį laiką negalėjo ir dėl to, kad neturėjo užsienio pasų, todėl tiesiog pasitraukė toliau nuo Kyjivo bombarduojamos dalies ir keletą mėnesių gyveno pas nepažįstamus žmones, kurie geranoriškai ištiesė pagalbos ranką. Dukros mokėsi, mama dirbo nuotoliniu būdu, o tėtis Andrijus dirbti važinėjo į Kyjivą.

Kai iš sostinės pasitraukė okupantų kariuomenė, šeima grįžto namo. Pasisėjo daržovių, laukė derliaus, tačiau ramybės ir saugumo vis dar nebuvo. Nuolat kaukė sirenos, virš galvų skraidė tai raketos, tai lėktuvai. Vyrui išvažiuojant į darbą, būdavo labai baisu, kad jo nesusprogdintų kartu su jo vairuojamu benzinvežiu. Galiausiai, nugriaudėjus sprogimui naftos produktais prekiaujančioje vyro darbovietėje, ten gyventi šeimai pasidarė nebepakeliama ir liepos pradžioje autobusu jie išvyko į Lietuvą. Su savimi pasiėmė tik dokumentus, katiną Murčiką ir elementus dukros klausos aparatui. Išvyko visa šeima: mama, tėtis ir dvi dukros. Tėčiui buvo leista išvykti iš šalies, nes šeima augina dukrelę, turinčią negalią.

Šeima atvyko į Kauną ir jaučiasi čia jau apsipratę. Apsigyveno nuomojamame bute. Moteris didžiuojasi, kad internete jau geba susirasti reikiamą informaciją, nors pirmomis dienomis buvo visokių nesusipratimų. Kartą, beieškodami Migracijos tarnybos, užklydo į netoliese esantį kelių policijos komisariatą. Tuomet jie liko nustebę ir sužavėti, kad Lietuvoje policininkai tokie geranoriški: paklydėlių paklausė ne tik ar turi kur gyventi, bet ir ar turi ką valgyti, o galiausiai dar ir pavėžėjo iki migracijos skyriaus. Šeimai labai palengvėjo, kad nepraėjus nė mėnesiui, tėčiui pavyko įsidarbinti. Mama tėvynėje dirbo darželyje su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Vyresnioji dukra Natalija jau suaugusi. Ji turi klausos negalią, bendrauja gestais. Ukrainoje dirbo, o dabar, kol neranda darbo, prižiūri jaunesniąją sesutę.

Mažajai Olhai dešimt metų, ji taip pat turi klausos negalią, naudoja klausos aparatą. Klausa dar labiau suprastėjo prasidėjus karui. Ukrainoje Olha lankė bendrojo lavinimo mokyklą, šokių ir gimnastikos būrelius, mėgo piešti. Namuose liko tėvų nupirktas molbertas. Deja, šiuo metu mergaitė neturi nei priemonių, nei noro piešti. Lietuvoje jai patinka. Ypač džiaugiasi, kad čia danguje neskraido raketos. Rudenį planuoja lankyti Kauno ukrainiečių mokyklą. Tėvai mano, kad mokytis kontaktinėse pamokose – ir ypač ukrainiečių kalba – dukrai bus lengviau nei nuotoliniu būdu.

Atvykus į Lietuvą, mergaitės klausos aparatas buvo pradėjęs cypti. Teko ieškoti technikų, kurie galėtų pakeisti susidėvėjusią detalę. Tačiau jau ateina laikas keisti ir patį aparatą, kuris kainuoja mažiausiai 1000 Eur. Šiuo metu šeimos pajamos nedidelės, tad projekte paaukotus pinigus ji planuoja panaudoti naujam klausos aparatui įsigyti.