Net ir pabėgus iš karo zonos, Innos rūpesčiai nesibaigia. Ir nors gyvybei tiesioginis pavojus nebegresia, moteris nežino, kaip išgyventi ateinančius mėnesius. Maisto įsigyja už taupiai leidžiamus maisto talonus, o drabužių ir kitų būtiniausių daiktų parūpino neabejingi žmonės. Pirmomis dienomis šeima buvo apgyvendinta benamių prieglaudoje, vėliau perkelta ir šiuo metu gyvena ankštame bendrabučio kambarėlyje prie geležinkelio stoties. Visa laimė, kol kas nereikia mokėti už nuomą bei komunalines paslaugas, tačiau neaišku, kiek laiko tokios sąlygos išliks.

Pagrindinis ir svarbiausias Innos tikslas – integruoti dukrą Mariją į visuomenę. Tai padaryti galima tik nuolat lankant reabilitaciją ir padedant specialistams. Mergaitei diagnozuotas autizmas, jos kalba vystosi lėtai, ją supranta tik mama, dėl to reikia nuolatinio darbo su logopedu. Marija neskiria blogų dalykų nuo gerų, taigi visiškai negali būti viena, taip pat jai reikalinga ir speciali psichologo priežiūra. Inna baiminasi, kad dėl pastarųjų išgyvenimų bei nepakankamos specialistų priežiūros mergaitė gali prarasti taip sunkiai įgytus įgūdžius.

Marijos tėtis šeimos gyvenime nedalyvauja ir joms niekaip nepadeda. Kiti artimieji liko Ukrainoje ir šiuo metu yra pačioje fronto linijoje. Apie tai kalbėdama Inna nesulaiko ašarų, sako pastaruoju metu nebegalinti gyventi be raminamųjų.