Šeima vylėsi Lietuvoje praleisti vos keletą savaičių, tikėdami, kad karas greitai pasibaigs, deja, prabėgo jau daugiau nei pusmetis, o galimybių saugiai grįžti namo nėra. Grįžti į tėvynę – didžiausia šeimos svajonė, kūnas čia, o siela namie, Ukrainoje – dalinasi Nataliia. Namuose liko ir jos ligota mama ir, už Ukrainos laisvę kariaujantis, brolis – vienintelis vyras šeimoje.

2014 m. Anastasijai buvo rastas smegenų auglys, nuo to laiko mergaitė kovoja su sunkia onkologine liga. Operacijos, chemoterapijos kursas ir galiausiai paralyžius. Sėkmingas gydymas ir reabilitacija padėjo vėl atsistoti ant kojų, tačiau teko iš naujo mokytis. Kaip sako mama, Anastasija tikra kovotoja, išmoko sėdėti, vaikščioti, nuryti ir net rašyti kaire ranka. Visa tai galėjo pasiekt tik su nuolatine mamos priežiūra, kuri dėl esamos situacijos negali dirbti.

Timuras – labai guvus ir linksmas vaikas, puikiai mokosi, mėgsta matematiką, o laisvalaikiu net sugeba prisidėti prie šeimos gerovės – prirenka grybų, gavo užmokestį už žolės pjovimą kaiminystėje.

Nataliia labai dėkinga visiems padėjusiems ir vis dar padedantiems čia, Lietuvoje. Savanoriai padėjo rasti gyvenamąją vietą – pagalbos centrą Utenoje, gelbsti ir su maistu ir drabužiais. Visgi ateitis kolkas labai miglota, o pagrindinis rūpestis – kaip išgyventi ir pasirūpinti vaikais.