Devynmetis Markas puikiai piešia. Jis gali piešti valandų valandas, gali atsisakyti valgyti, rengtis, bendrauti, netgi eiti į tualetą – jis negirdi nei prašymų, nei maldavimų, nei pabarimų. Neapsikentusi, Nadežda prašo jaunesniojo sūnaus Matvejaus, kad įtikintų brolį bent jau pavalgyti. Brolis, vienintelis šeimos narys, kuris dar sugeba susitarti su Marku. Be gydytojų priežiūros Marko būklė pastebimai blogėja, bet Nadežda neturi nei lėšų, nei jėgų iš naujo pradėti gydymo maratoną.

Nadeždos šeima gyveno Dobropillia miestelyje – lygiai per vidurį tarp 2014 metais Rusijos okupuoto Donecko ir Ukrainos išvaduoto Sloviansko. Ir nors karo pradžioje visi didieji mūšiai vyko kiek toliau nuo miesto, o virš galvos tik skraidė iš okupuotų teritorijų į Vakarų Ukrainą leidžiamos raketos, dabar Nadeždos namai atsidūrė ant pačios fronto linijos. Ar pasibaigus karui šeima turės kur sugrįžti, Nadežda stengiasi negalvoti.

Ukrainoje Nadežda dirbo banke, dabar Lietuvoje kol kas verčiasi sunkiai, dviejų vaikų priežiūra atima daug laiko ir jėgų – ypač vasarą, kai neveikia nei mokykla, nei darželis. Moteris dėkoja geriems žmonėms, kurie priėmė jos šeimą gyventi ir visiems lietuviams, kurie remia šeimas, priverstas pasitraukti iš Ukrainos.

Gautą papildomą paramą Nadežda ketina skirti Marko priežiūrai ir gydymui – transportui, specialioms priemonėms, papildomiems ugdymo užsiėmimams, taip pat – šeimos buičiai palengvinti.