Pirmus dvejus savo gyvenimo metus Anastasija buvo kaip ir visi kiti vaikai. Tačiau ilgainiui tėvai pastebėjo, kad mergaitė visai nesidomi savo bendraamžiais, jos netraukia žaislai, knygutės, ji visai nė nebando kalbėti. Maryna puolė ieškoti specialistų, tačiau vos po pirmųjų apsilankymų pas gydytojus, nebaigę tyrimų ir neišgirdę tvirtos diagnozės, buvo priversti palikti savo namus ir bėgti.

Kada karas pasieks Kamenske miestą, buvo tik laiko klausimas – Rusijos okupacinės pajėgos labai greitai užgrobė dideles Pietų Ukrainos teritorijas, ir fronto linija staiga atsidūrė labai netoli nuo Marynos namų. Šeima dar kelias dienas abejojo, ar verta palikti namus, tačiau dieną naktį virš galvų kaukiančios raketos įtikino, kad vaikams reikia ieškoti saugesnės vietos. Išvykta buvo pačiu laiku – netrukus mieste pasipylė sprogimai.

Iki Lietuvos Maryna su dviem vaikais ir mama važiavo keturias paras, čia geri žmonės jai parūpino būstą, pagelbėjo įsikuriant ir susitvarkant buitį. Moteris džiaugiasi, kad pagaliau virš galvos neskraido raketos, kad sulaukia daug pagalbos iš pačių įvairiausių žmonių ir institucijų, tačiau gyventi svetimoje šalyje – vis tiek sunku.

Šiandien pagrindinis Marynos tikslas – pratęsti Anastasijos tyrimus ir gydymą. Abi nuolatos važinėja pas specialistus į Vilnių ir į Kauną, tariasi su logopedais, psichologais ir defektologais ir sulaukia tikrai didelės pagalbos iš visur, kur kreipiasi. Deja, intensyvaus važinėjimo tarp Šiaulių, Kauno ir Vilniaus nepakelia kuklus šeimos biudžetas. Pinigų, kuriuos Maryna uždirba, vos užtenka prasimaitinti ir susimokėti už komunalines paslaugas, o kelionėms pas gydytojus ir reikalingoms specialioms priemonėms pinigų nelieka.

Anastasijai labai pagelbėtų bent pora šimtų eurų per mėnesį, iš kurių Maryna galėtų apmokėti dažnas keliones pas gydytojus, Anastasijos ugdymui reikalingų priemonių įsigijimą ir šiek tiek palengvinti šeimos buitį.