fb
www.contribee.com

Kateryna Shakhova

10

Contribees

215 €

Per month
Paramos gavėjas
Kateryna Shakhova
Lietuvoje esančių šeimos narių skaičius
7
Šeimos narių su negalia skaičius
1
Ukrainoje gyveno
Kharkiv mieste
Atvyko į Lietuvą
2022 kovo 7 d.

Katerynos šeima pačioje okupacijos pradžioje prarado viską – namus, klestintį verslą, visas turėtas santaupas, netgi šeimos nuotraukas. O iš autizmu sergančio mažojo Mirono karas atėmė per kelis metus ir daugybės pastangų kaina pasiektą tuomet ryškiai pastebimą pagerėjimą. Šiandien Katerynos šeimai viską tenka pradėti iš naujo – ir gyvenimą, ir Mirono gydymą.

Kol kalbamės su mama, trejų metukų Mironas nenustygdamas šuoliuoj pirmyn-atgal išilgai ilgo koridoriaus name, kurį Šiauliuose išsinuomavo Katerynos šeima. Šalia, prie lango, ant pledu uždengtos senos sofos tyliai parpia Jegoras – jam ką tik sukako du mėnesiai, jis gimė jau Lietuvoje. Dešimtmetė Alina įsiveržia į kambarį kaip viesulas, suspėja su visais pasisveikinti, papasakoti apie savo naujus draugus mokykloje, apie tai, kaip spėjo padainuoti Lietuvos prezidentui kažkokiame sename dvare ir išskuodžia į ledo ritulio treniruotę.

Mironui autizmas buvo nustatytas kiek daugiau nei prieš metus – tuomet nieko neįtariantiems tėvams ligą išdavė paprastas faktas, kad Mironas nesugebėdavo parodyti pirštu į jį dominantį objektą. Po išsamių tyrimų, Ukrainos gydytojai rekomendavo intensyvias ugdymo terapijas, darbą su psichologais, logopedais, kineziterapeutais ir didele krūva kitų specialistų – didžiąja dalimi privačių. Tuomet šeima galėjo sau tai leisti. Didžiulių pastangų dėka, Mirono vystymosi sutrikimai pradėjo lengvėti, vaikas pradėjo labiau domėtis jį supančiu pasauliu, jo judesiai tapo labiau koordinuoti.

Ir tuomet prasidėjo karas.

„Atsibudome jau okupuoti“, pasakoja Katerina. Karo pradžia Kharkivo miestą užklupo vieną pirmųjų, jame viename pirmųjų okupacinė Rusijos kariuomenė pradėjo be atodairos bombarduoti gyvenamuosius namus. Katerynos šeimos verslas – didelis autoserviso kompleksas, jų butas moderniame daugiabutyje buvo akimirksniu nušluoti nuo žemės paviršiaus, kartu su didesne dalimi Kharkivo šiaurinių priemiesčių. Sudegė visas šeimos turtas, pinigai, šeimos nuotraukos, dokumentai. Laimė, tą naktį pati šeima buvo toliau nuo miesto – sodyboje. Laimė, kad sodyboje buvo daug maisto, šildytis buvo galima kūrenant baldus. O Katerina laukėsi Jegoro, kuris turėjo pasibelsti į pasaulį jau po kelių mėnesių.

Per porą mėnesių įtampos, sprogimų, beprotiško važiavimo paslapčia per Rusijos teritoriją ir bandymo iš naujo kurti gyvenimą Lietuvoje, Mirono būklė smarkiai pablogėjo. Jis vėl nustojo domėtis jį anksčiau dominusiais dalykais, jo judesiai prarado koordinaciją. Visa tai kol kas netrukdo jam laimingam lakstyti po namus ir dūkti su sesute Alina, bet Kateryna nerimauja, kad anksčiau pasiekto progreso susigrąžinti gali ir nebepavykti.

Kol Kateryna rūpinasi mažuoju Jegoru, likusius vaikus gano kartu atvykę seneliai. Iš Ukrainoje šiaip ne taip surankiotų likusių santaupų šeima kol kas dar išgali susimokėti už nuomojamą nedidelį namą, ieško galimybės parduoti automobilį, kuriuo atvyko iš Ukrainos, ir taip kol kas sudurti galą su galu. Tačiau Mirono gydymui, ugdymui, psichinės ir fizinės raidos koregavimui – net ir gaunant nemokamas paslaugas valdiškose poliklinikose – pinigų jau netrukus gali pritrūkti.

„Jeigu yra šeimų, kurioms parama labiau reikalinga, man nereikia nieko“, sako Kateryna. „Bet jeigu atsirastų norinčių padėti Mironui tvirčiau atsistoti ant kojų – būčiau be galo dėkinga.

Paramą, jeigu tokią gautų, Kateryna skirtų Mirono gydymui, transportui važinėjant pas gydytojus Vilniuje ir Kaune, įvairioms būtinoms procedūroms apmokėti, ugdymo ir raidos koregavimo priemonėms įsigyti.