Karas šeimą užklupo netikėtai. Vasario 24 d. Annai labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas – kaip iš specialaus darželio parsivežti dukrą, kai keliai nuolat apšaudomi, o moteris neturi automobilio, o degalų aplink taip pat nėra. Laimei pavyko rasti pagalbą, nors tai ir morališkai ir finansiškai kainavo labai daug. Kaip sako pati Anna, karas tapo nebebaisus, kai rankose vėl saugiai laikė Anastasiją.

Anastasijai jau septyneri metai, tačiau mergaitė nekalba. Jai diagnozuotas autizmas ir protinis atsilikimas. Utenoje ji eina į specialią gimnazijos klasę, kur gauna atitinkamą priežiūrą ir reabilitaciją, Anna džiaugiasi, kad mergaite rūpinasi kompetentingi mokytojai bei kineziterapeutas.

Šeima su kitomis šešiomis šeimomis gyvena bendrabutyje, čia tvarkinga ir jauku, likimo suvestos šeimos sutaria draugiškai, vieni kitus palaiko. Už nuomą bei komunalines paslaugas kol kas mokėti nereikia, bet rudenį situacija gali keistis. Moteris gyvena iš santaupų, kurios greitai senka. Visa laimė, kad yra daug gerų žmonių, kurie padeda maisto produktais, daiktais.