Esame įsikūrę senovinėje ir pasakiškoje medinėje trobelėje, tačiau iki pilnos pasakos, kurioje jaukiai jaustųsi besilankančios šeimos ir žinių ištroškę moksleiviai, trūksta gražių ir vėjo nepraleidžiančių sienų, naujų vamzdžių, stogo palopymo, grindų pataisymo… Tavo dėka šią pasaką sukursime greičiau!

Pasaulis stovi ant milžiniškų pokyčių slenksčio.
Kolektyviai imamasi suprasti, kad XX-ame amžiuje žmonijai įprastas vartojimas nėra atsakymas į naujojo tūkstantmečio iššūkius - ekologinę taršą, klimato kaitą, skurdo ir bado mažinimą. Visuotinai pripažįstamas konsensusas, kad žmonija dideliais žingsniais juda link ekosistemų ir savęs pačios susinaikinimo. Ir nors kalbama apie kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę prisidėti prie tvaresnio pasaulio kūrimo, tik ypatingai maža dalis visuomenės ryžtasi keisti savo pasirinkimus. Likusi kritinė žmonijos dalis lieka abejinga - vykstančių procesų nuošalyje. Ir nors pasaulyje šia aktualia tematika kuriami filmai, dauguma ekologines problemas nagrinėjančių filmų visuomenės nepasiekia.
Filmas “Šiukšlininkas” - tai bandymas pažiūrėti į ekologinę tematiką kiek kitaip. Tai unikali asmeninė istorija apie žmogų, kuris negali susitaikyti su artėjančia pasaulio lemtimi ir imasi veikti didžiausio žmonijos iššūkio akivaizdoje. Turėdamas absoliutų tikėjimą kiekvienu žmogumi ir jo galimybe kurti tvaresnę ateitį, jis aktyviai siekia skleisti darnesnio ir tvaresnio gyvenimo žinutę pasauliui.
Tas žmogus - Giedrius. Paklydęs ne savo laikmetyje: iškeliantis bendruomenės interesus aukščiau savųjų ir nuoširdžiai tikintis kolektyvine idėja, kad galima pakeisti pasaulį vartojant mažiau ir tvariau. Jis tarsi lietuviškasis šiuolaikinio pasaulio Don Kichotas, kurio “vėjo malūnai” - skirtingi išmestų daiktų keliai ir labirintai, kurie parodo jam kelią kaip ir kur eiti toliau. Šiukšlininkas lyg atliekų archeologas - rinkdamas žmonių gyvenimo paliktus artefaktus, jis tyrinėja šiukšlių ir vartojimo kultūrą.
Kiekvieną dieną Giedrius vaikšto Kauno gatvėmis, kiemų ir parkų takeliais ir į savo maišelį krauna kelyje pasitaikiusias šiukšles. Šalia sūpynių vaikų palikti saldainių popierėliai, greta suoliukų pamestos paauglių pamėgtos kebabų pakuotės, surūkytų cigarečių nusėti šaligatviai. Tai tik maži mūsų vartojimo kultūros simboliai, kuriuos Giedrius kruopščiai surinkęs išmeta į jiems skirtas vietas. Jis keliauja po mokyklas dalindamasis žiniomis ir įkvėpdamas jaunąją kartą elgtis atsakingiau su po vartojimo liekančiomis
atliekomis. Kartu su bendraminčių komanda, Giedrius bendradarbiauja su verslu ir savivaldybėmis ir bendrai ieško tvaresnių sprendimų ateičiai.
Filmas “Šiukšlininkas” tai bandymas pažvelgti į socialiniam tikslui nesavanaudiškai pasiaukojusio visuomenininko gyvenimą. Filmo pagrindinė veiksmo ašis - didesnio masto kasdienis Giedriaus pasivaikščiojimas - žygis pėsčiomis aplink Lietuvą renkant, rūšiuojant ir analizuojant gamtoje paliktas atliekas. Prasidėsiantis vasaros pabaigoje ir įtrauksiantis daugybę dalyvių ir bendruomenių, žygis truks 80 dienų, per kuriuos bus įveikta daugiau nei 1200 kilometrų. Giedrius iš kelionės siekia ne tik parsinešti kuo daugiau surinktų atliekų, taip išvalant mūsų visų aplinką, bet ir idėjų, alternatyvų ir inovacijų, kurios būtų prasmingos verslininkams, politikams, bendruomenėms ir vartotojams.
Giedrius įsitikinęs, kad kiekviena šiukšlė, kuri atsidūrė miškuose, pievose ir keliuose turi dvi galimybes: būti sunaikinta laiko arba būti pakelta, perkurta ar sunaikinta jos pačios kūrėjo. Jis priima savo pašaukimą šiukšles rinkti, kaip natūralų gamtos ciklą ir bando parodyti kitiems, kad ribos tarp savo kiemo ir visos likusios aplinkos gali nustoti egzistuoti, jei žmogus ima suvokti pasaulį kaip vientisą, nedalomą ekosistemą.
Tačiau žygis yra daugiau nei tik didesnė šiukšlių rinkimo akcija. Filmas akcentuoja žmogaus tapatumo klausimus, kas yra žmogus ir kiek jam užtenka, kad jis vis dar juo išliktų. Šiukšlininko užduotis - ne išvalyti pasaulį nuo šiukšlių, bet jį suprasti ir padėti sutvarkyti taip, kad nei subjektyvi šiukšlių realybė neužgožtų žmogaus, nei žmogus nenustotų gyvenęs įprasto gyvenimo, tik tai darytų švariau ir atsargiau, su didesne atsakomybe. Filme keliamos solidarumo su pasauliu ir bendruomeniškumo problemos. Priešingai nei ekstremalūs kovotojai už savo tiesas, filmo herojus Giedrius nesiekia pakeisti pačio žmogiškumo. Einantis vartojimo ir rūšiavimo priešakyje, jis užima ne maištininko ir protestuotojo rolę, bet edukatoriaus ir visuomenininko. Jis siekia suprasti ir perduoti sukauptas žinias bendruomenėms kaip galimybes gyventi šiek tiek kitaip, darniau ir tvariau su supančia aplinka. Iš esmės tai filmas apie viltį ir tikėjimą žmonija, kad turint pakankamai žinių apie problemą, mūsų pasirinkta išteklių vartojimo ir perteklinės taršos strategija gali keistis.
Filmas - tai ir bandymas pasinerti į giliausias ekologinės problemos ir besaikio savanaudiško vartojimo priežastis. iškelti žmogaus tapatumo klausimus su jį supančia aplinka ir daiktais. Suteikti galimybę žiūrovui pažinti vidinį pasaulį žmonių, kurie jaučia pašaukimą socialiniams pokyčiams ir kūrybai, motyvuojamai jautrumui esamoms problemoms. Taip pat tai ir filmas apie gamtos grožį, kaip Lietuvos kraštovaizdžiai padeda žmonėms transformuotis ir suprasti, jog savo veiklomis mes keičiame gamtą ir gamta gali pakeisti mus.
Tvaresnio gyvenimo tema nėra tolima ateitis, tai mūsų amžius. Dėl to “Šiukšlininkas” savo esme yra savalaikis filmas, kaip galimybė visuomenei ir visam pasauliui pažvelgti į save ir savo vartojimo pasekmes. Taip pat ir galimybes kurti švaresnę ir geresnę ateitį.